Atestatas
Net direktorius kvietėsi pokalbio ir „skaitė moralą“, kodėl esu tokia užsispyrusi davatka ir darau gėdą klasei. Kai atsisakiau stoti į šią bedievišką organizaciją, pionierių vadovė su komjaunimo aktyvistais mano atvaizdą pakabino nepatenkinamai besielgiančių mokinių lentoje. Vietoje pionieriško kaklaraiščio nupiešė ant kaklo rožančių. <…>
„Ponas kagėbistas“, pastebėjęs, kad nekreipiu į jo klausimus dėmesio, pyktelėjo, bet susivaldęs pakartojo antrą kartą: „Ką galvoji veikti baigusi mokyklą?“ „Dar daug laiko, pamatysiu. Koks jums skirtumas, ką aš veiksiu?“ Klausinėjo apie eiseną į Šiluvą: kas organizavo, kas dalyvavo, kas mus kvietė? Kai į klausimus neatsakiau, paaiškino, kad jie viską žino. „Jeigu žinote, tai kodėl klausiate?“ – nustebau aš.
Tuomet jis pradėjo šaukti ir grasinti, kad neleis man baigti mokyklos, laikyti egzaminų, toliau mokytis, todėl nereikėtų būti tokiai užsispyrusiai ir gerai pagalvoti apie savo ateitį.
– Ir jūsų, ir mano ateitis yra Dievo rankose, gal dar šiandien nieko nebereikės, – atsakiau.
– Tu ką, mums grasini?
– Aš negrasinu, tik sakau, kad nežinome savo ateities, todėl visiškai dėl jos nesijaudinu. <…> Čekistai savo pažadą įvykdė: pavaduotoja pranešė, kad mokytojų taryba nutarė neleisti laikyti vidurinio mokslo baigimo egzaminų. Atestatas buvo sulaikytas iki rudens.
Kryžius milicijos kieme
Tikrai būdavo juokingų atvejų. Vienoje vietoje metamos didžiulės pajėgos sekimui, o mes tuo metu kryžių statome visai kitur. Kartais jiems visai prieš nosį sugebėdavome prasmukti. Prisimenu, vieną vakarą susitarėme susitikti Vilkaviškio bažnyčioje, nes pusiaunaktį planavome važiuoti į Gižus prie kelio Vilkaviškis–Marijampolė, ant gražaus kalnelio, nugriauto kryžiaus vietoje pastatyti kunigo A. Pasilausko rūpesčiu padarytą kryžių. Vienas vaikinukas apie mūsų planą papasakojo savo tėvui, o šis perdavė milicijai. Atėjęs vaikinas pats įspėjo nevažiuoti, nes ten mūsų gali laukti milicija.
Planas žlunga, tačiau jaunimas nepasiduoda. Nusprendėme už kryžių griovimą atlyginti dar vienu kryžiumi. Aišku, keliuose gali patruliuoti milicija, bet miestelyje – ramu. Šį kartą net neturėjome medžiagos naujam kryžiui. Tačiau jau senokai buvome nužiūrėję milicijos kieme buvusio treniruoklio skersinius (turnikus). Milicijoje tamsu. Drąsūs jaunuoliai nupjovė skersinį, o medines konstrukcijas panaudojo kryžiui, kurį ir pastatėme šalia milicijos pastato. KGB agentai mūsų laukė išduotoje vietoje, bet nesulaukė. O ryte, grįžę į miestelį, išvydo kryžių savo kieme. Aišku, kad jis stovėjo labai trumpai. Kryžiams reikėdavo medienos ir ne visada mes jos turėdavome.
Važiuojame dviračiais į lentpjūvę, prieš tai nuperku šlapiankos kilogramą. Ne mums, bet šuniui pavaišinti, kad sargui neišduotų. Vaikinai sušoka per tvorą, o aš pašeriu šunelį, kad tylėtų. Tuo metu vaikinai per tvorą išmeta 5 ar 6 metrų rąstą. Vienam kryžiui medienos jau yra. Kartais pavykdavo pasiimti ir daugiau. Viskas juk „mūsų“. „Daiktą paimk iš ne vietos ir padėk į vietą“, – juokaudavome. Kryžiui, ne sau. <…>
