Stefan Kiechle SJ
Ištrauka iš t. Stefano Kiechle SJ straipsnio „Einsamkeit: Soziales, psychisches und spirituelles Phänomen“, publikuoto Vokietijos jėzuitų krikščioniškos kultūros žurnale „Stimmen der Zeit“ Nr. 11 (2025 m. lapkritis)
Ankstyvosios Bažnyčios eremitai iš pradžių gyveno radikaliai vieni, dažniausiai – ermitaže dykumoje. Vėliau atsirado įvairių monastinių bendruomenių, tačiau visada buvo griežtai laikomasi vienumos ir tylos, o brolių ar seserų atžvilgiu – vidinio atstumo, kurio nedera peržengti pernelyg artima draugyste ar familiarumu. Tokios vienatvės prasmė – sukurti išorinę ir vidinę tuštumą, kad siela taptų dvasiškai jautri, kūrybinga, ir vien Dievas galėtų pripildyti širdį. Panašus ir Ignaco Lojolos dvasinių pratybų dvasingumas: ilgosiose rekolekcijose Dievo ieškantis žmogus trisdešimt dienų gyvena atsiskyręs visiškoje tyloje. Taip jis siekia kuo labiau atsiriboti nuo išsiblaškymų ir trukdžių, kad galėtų tirti savo vidų ir visiškai atsiverti Dievui. Ar tokia dirbtinai sukurta vienatvė, kurioje vienuolė ar rekolektantas laikinų žmogiškųjų santykių nebuvimą išgyvena kaip skausmingą stoką, yra etiškai prasminga ir dvasiškai naudinga? Ar tyloje vykstantis artimas susitikimas su Dievu turėtų pakeisti neįvykusius susitikimus su žmonėmis? Ar malda numalšina nepatenkintą žmogiškojo artumo poreikį ir padeda įveikti vienatvę?
Atsakymas į šį klausimą yra daugialypis. Taip, vidinis ryšys su Dievu tyloje gali teikti tokią pilnatvę, kurioje žmogus jaučiasi laimingas, jam reikia mažiau tiesioginio ryšio su kitais žmonėmis. Taip, vienuolis ar viena gyvenanti ir Dievo ieškanti moteris gali būti laimingi ir nesijausti vieniši. Ne, santykis su Dievu nepakeičia žmogiškų santykių, o pabėgimas į maldingumą nėra prasmingas būdas įveikti vienišumą. Atvirkščiai, atsiskyrusi besimeldžianti moteris, gyvendama pagal sveiką dvasingumą, jaučia vidinį ryšį tiek su pažįstamais žmonėmis, tiek su visa Bažnyčia ir žmonija. Būdama viena, ji išlaiko santykį su žmonėmis, o per tai jaučia Dievo artumą. Ir atvirkščiai, asmeniškai patirdama Dievo artumą, ji jaučia ir kitų žmonių buvimą. Teologiniai teiginiai apie Dievo ir žmonių meilę taip pat tinka, kalbant apie Dievo ir žmonių artumą. Jie neprieštarauja vienas kitam, nekonkuruoja tarpusavyje ir nesumenkina vienas kito, bet vienas kitą papildo, pagilina ir praturtina.
Dvasinis gyvenimas gali būti ir iškreiptas: toksiški ar net smurtiniai santykiai dvasinėse bendruomenėse nukentėjusiesiems sukelia didžiulį apleistumo jausmą. Verta išskirti Bažnyčios tėvų aprašytą ir šiandien dažnai minimą akediją, kai religinės prasmės ieškantis žmogus įstringa tam tikrame bodėjimesi ir nutolsta nuo Dievo. Tai stumia į letargiją ir apatiją, abejingumą ir nepaguodą. Žmogus nugrimzta į miego būseną, priešingą gyvenimui, arba, atvirkščiai, puola į išorinį veiklumą, siekdamas prasiblaškyti. Sąmoningai pasirinkta akedija yra viena iš klasikinių mirtinų nuodėmių, nes ja atmetamas santykis su Dievu ir atsisakoma vykdyti dieviškąją misiją. Kenčiant pasyviai, ji tampa lemtimi ir misija. Akedija atitolina nuo Dievo ir žmonių, todėl veda į vienišumą. Religinis gyvenimas yra dviprasmis: jis gali vesti į vienišumą arba iš jo išvesti.
Krikščioniškajame dvasingume visada kontempliuojama ir Jėzaus vienatvė jo kančios istorijoje. Didžiulis būrys, sekęs paskui jį Galilėjoje, sumenko iki nedidelės grupelės. Po Paskutinės vakarienės, kančios naktį ir dieną, atsitraukė vis daugiau mokinių, o galiausiai Jėzus mirė ant kryžiaus vienas ir apleistas – jautėsi apleistas net Dievo. Jo vienatvė galbūt net žiauresnė nei jo fiziniai skausmai. Iki galo ištikimos liko kelios moterys, įvykius prie kryžiaus stebėjusios iš tolo. <...> Po trijų dienų Prisikėlusysis keletą kartų pasirodė mokiniams, – nors pasirodė kūnu, bet visada vos akimirkai. Magdalietė negalėjo jo sulaikyti. Po keturiasdešimties dienų jis visiškai išnyko. Jėzaus prisikėlimas buvo realus ir davė pagrindą Velykų tikėjimui, bet tai negali galutinai įveikti žmonijos vienatvės patirties, atsiskyrimo nuo Dievo ir vienišumo.
Žmogaus sieloje visada lieka tikros pilnatvės ilgesys, nesvarbu, ar lyginamas su vandens ištroškusia elne (Ps 42, 2), ar vadinamas „nenykstančia kibirkštimi“ (pasak mistikų), ar „antgamtine egzistencija“ (Karl Rahner SJ). Žmogaus prigimtyje slypi transcendencijos siekis, jis trokšta begalybės. Žemėje šis troškimas niekada neišsipildys, net per artimos draugystės ar intymios meilės santykį. Visada lieka šiek tiek neišsipildymo ir vienišumo, dažnai juntamo, bet nepripažįstamo – geriausiu atveju tik mažame ir slaptame širdies kampelyje. <...> Vienatvė grąžina žmogų prie Dievo, kuris šiame gyvenime tik iš dalies, o ateityje, žinoma, galutinai įveiks vienatvę.
