Michailas Stančyšinas, SJ, yra Ukrainos jėzuitas; būdamas naujokyne, kurį laiką dirbo Jėzuitų tarnyboje pabėgėliams. Jis parašė mums laišką iš Charkivo, kur darbuojasi nuo kovo mėnesio. Kiekvieną dieną apie 5 000 žmonių grįžta į miestą, stokojama maisto, nėra darbo.
Karas viso pasaulio, bet ypač Ukrainos, žmonėms – tai didelių netekčių laikas, bet dar didesnė galimybė augti. Viešpats nuolat kviečia karščiau tikėti, puoselėti viltį ir mylėti! Jis kviečia žmones pakilti iš krizės ir eiti į tikrą susitikimą: „Rinkis gyvenimą“ (Įst 30, 19). Jis kviečia dosniai ir nuolankiai vykdyti tiek mažesnes, tiek didesnes tarnystes, kiekvieną akimirką, ten, kur esi, visada padėti tiems, kuriems labiausiai reikia Jo gailestingumo.
Vakar įdėmiai klausiausi jaunos moters, kuri tik gegužės 9 dieną galėjo išvykti iš Cirkuny miestelio su dviem mažais vaikais (trijų mėnesių ir trejų metų). Miestelis, esantis už maždaug 17 km į šiaurės rytus nuo Charkivo, buvo subombarduotas karo pradžioje. Jos ašaros ypač suspaudė mano širdį. Ji sakė: „Tik dėl vaikų kovojau su mirtimi“.
Šiandien Charkivą vėl apšaudė sunkiąja artilerija. Septyni žmonės žuvo, tarp jų mažas vaikas.
Vyresnė moteris pasakojo apie savo sūnų Volodymyrą (41), prieš kelias dienas žuvusį kare. Vaizdo įraše ji matė mūšių žiaurumus ir girdėjo, kaip šaukiasi pagalbos sunkiai sužeistas jos sūnus.
„Nes aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte“ (Mt 25, 35). Aš labai bijojau, ir jūs manęs klausėtės...
Šiandien aš labai dėkingas, kad Viešpats mane aiškiai pašaukė tarnauti Charkive – mieste, esančiame taip toli ir taip arti, man savame, nes tai Ukraina, bet dabar virtusiame karo zona... Aš be galo dėkingas, kad galėjau sutikti Viešpatį daugybėje žmonių, kurių džiaugsmo ašaros persipynusios su didele baime ir gedulu. Nuo kovo 24 dienos Charkivo šv. Mikalojaus katedroje atlieku sielovadinę ir socialinę tarnystę.
Nuo karo pradžios tūkstančiai žmonių, tarp jų daug vaikų ir senelių, sulaukia įvairios pagalbos maisto produktais, kūdikių maistu, medikamentais ir drabužiais. Didįjį šeštadienį išdalijome 2 000 velykinių pyragų! „Čia mus karališkai apdovanojo!“ – šypsodamasis pasakė man vienas vyras. Velykų džiaugsmas – per patį karą! Esu nepaprastai dėkingas, kad aš dar gyvas. Viešpats čia kiekvieną dieną nukryžiuojamas ir palaidojamas. Tačiau mes neprarandame vilties sulaukti Prisikėlimo.
Norintieji ir galintieji paremti Charkivo gyventojus gali tai daryti „didesnei Viešpaties garbei“! Jums bus gausiai atlyginta. Širdingai dėkoju!
2022 m. gegužės 26 d., Charkivas, Ukraina
T. Michailas Stančyšinas, SJ
