Tikėjimo ugdymas XXI a.

Mindaugo Grigaičio, Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriaus, refleksija po tarptautinio jėzuitiško ugdymo seminaro, žurnalas „Jėzuitai“ (2024-3)

2024 m. birželio 24–28 d. Indonezijoje, Džogdžakartos mieste, vyko jėzuitiško švietimo seminaras „Tikėjimo ugdymas XXI amžiuje“. Seminare daugiau nei 100 dalyvių iš viso pasaulio diskutavo apie jėzuitiškų mokyklų atsakomybę sprendžiant vieną didžiausių iššūkių – kaip jėzuitiškos mokyklos gali ugdyti tikėjimą jam abejingame pasaulyje. Man, kaip pirmajam pasauliečiui, pakviestam tapti Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriumi, dalyvauti tokiame globaliame renginyje buvo didžiulė garbė ir ypatinga patirtis.

Pirmą seminaro dieną itin džiugu buvo stebėti, kokie aktyvūs pasauliniame kontekste yra Lietuvos jėzuitų mokyklų alumnai: video pranešime savo refleksijomis, ką duoda jėzuitiška mokykla, dalijosi alumnai iš viso pasaulio, tarp jų buvo ir Vilniaus jėzuitų gimnazijos alumnės Gertrūda Bazytė ir Monika Juchnevičiūtė. Esame maža šalis, bet garbinga jėzuitiškų mokyklų tinklo dalis!

Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis t. Arturo Sosa savo sveikinime kvietė drąsiai reflektuoti ir atvirai diskutuoti apie iššūkius. Jis iškėlė idėją, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo neįgyvendinama, bet savo esme yra giliai krikščioniška: mes gyvename epochų lūžio laikais ir globalizaciją turėtume matyti ne kaip apokalipsę, o kaip galimybę tapti viena žmonija. T. Sosa pabrėžė, kad jėzuitų mokyklos visame pasaulyje yra akademinio ir socialinio prestižo dalis, bet dėl prestižo negalima išsižadėti misijos ugdyti žmones, norinčius transformuoti pasaulį ir parodyti Dievo veikimo ženklus. Taip buvo duota pradžia viso seminaro diskusijoms, kaip ugdyti katalikų tikėjimą, kad išvengtume profanacijos, bet kartu netaptume pernelyg uždari ir indoktrinuojantys, kaip kurti vieną žmoniją gerbiant skirtumus, bet neprarandant savo tapatybės.

Tą pačią dieną pranešimą „Dalijimasis Dievu per ignaciškąjį dvasingumą“ skaičiusi teologė dr. Damian Zynda apmąstė ignaciškųjų pratybų mokytojams ir darbuotojams svarbą. Jos pranešime svarbiausias klausimas buvo, kaip išsivaduoti iš didžiosios šių laikų apgaulės, kad esame nemylimi. Netikėdami, kad Dievas mus sukūrė iš meilės, linkstame į individualizmą ir ekspresyvųjį humanizmą, kai svarbiau tampa ne tarnauti kitam, o rodyti save, būti populiariam ir autoritetingam. Pranešėja pristatė, kaip per keturių savaičių dvasines pratybas maldoje praktikuodami kontempliaciją ir vaizduotės galią pajuntame, kad esame apgaudinėjami blogio, bei tampame šiuolaikiniais mistikais – įžvalgiais savo vidinį pasaulį ir išorinį kontekstą jaučiančiais žmonėmis, randančiais būdų vykdyti misiją, kuriai esame pašaukti. Apibendrinamojoje diskusijose vieningai pritarta, kad mokytojų ir darbuotojų sielovada yra kaip brangus vynas: reikia daug laiko, brangiai kainuoja, tačiau investicija atsiperka.

Antra ir trečia seminaro dienos buvo skirtos tarpreliginiam dialogui. Musulmonų teologė dr. Fatima Husein pristatė Indonezijos religinio švietimo sistemą, akcentavo, kad religinis ugdymas neturėtų būti formalizuotas, nes taip einama į religinę segregaciją ir konfliktą. Anot jos, religinį ugdymą mokyklose uždraudus ir palikus tik šeimai, vaikui nesudaromos sąlygos pažinti religijų įvairovės, be kurios neįmanomas ir dialogas. Kitą dieną dalyviai buvo pakviesti į dvasinę kelionę po skirtingų religijų šventoves. Indonezijoje musulmonai sudaro net 87 proc. tikinčiųjų, tačiau ši šalis visada garsėjo religine tolerancija. Tiesa, tarpreliginio dialogo tema provokavo ir karštas diskusijas: buvo pabrėžta, kad neretai religine tolerancija pridengiama baimė eiti į tikėjimo gelmę, dėl to katalikybė ir praranda savo veidą. Bet klausydamasis Indijos katalikų pasakojimų apie, jų žodžiai tariant, induistinį fundamentalizmą, supranti, kad kvietimas tarpreliginiam dialogui skirtas ne tik krikščioniškiems, bet ir musulmoniškiems bei induistiškiems kraštams, kuriuose krikščionybė yra mažumos religija, patirianti diskriminaciją.

Ketvirtos dienos prelegentas iš Australijos dr. Paulas Sharkey pranešime „Tikėjimo tvirtumo ugdymas“ pabrėžė, kad sekuliarizacija – ne priešas, ne draugas, o tikrovė, kurioje gyvename. Jo teigimu, be tinkamo katalikų tikėjimo ir sekuliaraus pasaulio santykio, tikybos ir sielovados programos nebus vaisingos. Tačiau susidūrus su sekuliaraus pasaulio iššūkiais reikia ne pasyviai rezignuoti, o veikti. Anot dr. Sharkey, jėzuitų švietėjams būtina veikli teologija: reflektuoti dabartį, kritiškai vertinti trūkumus, bet neapsiriboti tik kritika – reikia veikti ir keisti pasaulį. Vienas iš veiklios teologijos pavyzdžių, pristatytų seminare, yra Kanados Monrealio Lojolos vidurinės mokyklos kova su sekuliariuoju fundamentalizmu, kai mokyklai teko teisme ginti savo teisę turėti tikybos pamokas, nes valstija siekė uždrausti bet kokį religinį ugdymą. Čia norisi priminti ir puikų Lietuvos jėzuitų mokyklų veiklios teologijos pavyzdį: praėjusį pavasarį, kilus tarpinių atsiskaitymų krizei, būtent Vilniaus ir Kauno jėzuitų gimnazijų bendruomenių atstovai ėmėsi lyderystės, vyko į ministeriją ir ne tik išsakė kritiką, bet ir pateikė konstruktyvius siūlymus, kaip koreguoti egzaminų sistemą, kad visiems Lietuvos mokytojams ir mokiniams būtų kokybiškesnės sąlygos dirbti.

Paskutinės dienos prelegentas jėzuitas Danielis Patrickas Huangas pranešime „Katalikų tikėjimo ugdymas ignaciškąja tradicija“ akcentavo naują realybę: dauguma jaunų žmonių yra abejingi religijai, dėl to dalis atsakomybės tenka ir turintiems juos evangelizuoti – mokytojams ir dvasininkams, kurie formalizuoja religinį ugdymą ir neparodo, kad religija pirmiausia yra ne klusnumo ritualai ir doktrinos, o atsakymų į gyvenimo prasmės klausimus šaltinis. Pasak t. Huango, mes gyvename postkrikščioniškame pasaulyje, kai katalikybė Vakaruose nebėra dominuojanti religija, tačiau būtina ne grąžinti jai galios statusą, o grįžti prie evangelizacijos šaknų ir gelmės kviečiant žmones artėti prie Dievo. Prelegentas pabrėžė, kad autentiškas tikėjimas ir gyvas santykis su Dievu prasideda nuo pre-evangelizacijos – kvietimo domėtis krikščionybe. Kad tai vyktų, būtina pradėti ne nuo doktrinų, bet jaunam žmogui sudaryti sąlygas pajusti, kad religija padeda ieškoti gyvenimo prasmės. Pranešime t. Huangas pristatė galimus evangelizacijos modelius: kerigminį, Atėnų, Emauso, humanistinį. Mokykloje svarbu pradėti nuo humanistinio modelio, kuris reiškiasi pagarba žmogui kaip asmeniui. Anot prelegento, būtent nuo šio modelio prasidėjo ir Kristaus mokymas: apaštalai įtikėjo Kristų esant Dievą pirmiausia dėl to, kad jis darė gerumo darbus – gydė ligonius, gynė atstumtuosius.

Man, kaip naujam jėzuitų mokyklos vadovui, seminaras padėjo pasijusti globalios jėzuitiškos bendruomenės dalimi, pagilinti žinias apie ignaciškąją pedagogiką ir suvokti, kokia turi būti jėzuitiška mokykla. Geriausiai mano patirtį apibendrina seminaro baigiamojo dokumento teiginiai, kad tikėjimas yra malonė, ateinanti iš Dievo ir veikianti intymiame Dievo ir žmogaus susitikime, o mūsų darbas – tiesiog kurti sąlygas ir bendruomenes, kuriose šis susitikimas galėtų įvykti. Man tai reiškia, kad jėzuitiškos mokyklos tikslas nėra per prievartą atversti ar indoktrinuoti, mūsų tikslas yra kviesti ir lydėti, sudaryti sąlygas intymiam mokinio ir Dievo santykiui kurtis.

Tiek visus pranešimus, tiek galutinį seminaro dokumentą galima rasti platformoje Educate Magis. Labai kviečiu pasidomėti, reflektuoti, diskutuoti. Toks ir buvo šio seminaro tikslas – išjudinti asmeninės patirties ir išorinio konteksto refleksiją, kad joje išgirdę Šventosios Dvasios balsą būtume jo įkvėpti kalbėtis apie jėzuitų misiją ir ją vykdyti.