Tėvas Antanas ir „Bendrakeleiviai“

Elvyra Kučinskaitė, ilgametė t. Antano Saulaičio SJ bendražygė, bičiulė, drauge su juo pradėjusi išsiskyrusiųjų sielovados veiklą Lietuvoje. 

Pranešimas skaitytas 2026 m. gegužės 20 d. VDU Lietuvių išeivijos instituto organizuotoje konferencijoje „Dvasios tiltų statytojai: kun. Antanas Saulaitis SJ ir jo aplinka“.

Su t. Antanu asmeniškai susipažinau 1997 m., kai tuometinio Vilniaus arkivyskupijos vyskupo Audriaus Juozo Bačkio buvau pakviesta dirbti Lietuvos Vyskupų konferencijos leidžiamo mėnraščio „Katalikų pasaulis” vyriausiąja redaktore. Leidinį reformavome į „Sandorą“ su šiek tiek vėliau įsteigtais priedais „Lux“ ir „Žemės druska“, ir nuo pat pirmųjų žingsnių tėvas Antanas lydėjo mus kaip bendradarbis ir dvasios tėvas. Kadangi šio mano pasisakymo tema kita, tepasakysiu, kad tėvas Antanas nuosekliai bendradarbiavo su minėtais leidiniais iki pat jų panaikinimo ir turėjo didžiulę įtaką ne tik jų turiniui, katalikiškos žiniasklaidos misijos suvokimui apskritai, bet ir „buvimo būdui” komandoje. Turiu būtinai pridurti, kad nė vieno iš šių tikslų jis pats nei deklaravo, nei, manau, siekė – tai buvo natūrali jo dalyvavimo šiame darbe pasekmė. Redakcijos komanda tais audringais Bažnyčios ir visuomenės atsinaujinimo metais labai greitai įgijo ir bendruomenės bruožų – darbas katalikiškoje žiniasklaidoje tuo metu mums buvo neatsiejamas nuo asmeninės ir bendruomeninės tapatybės paieškų. Buvome nešami staiga pakilusios atsinaujinimo bangos, tuo atsivertėlišku įkarščiu iš dalies ir patys ją inspiravome, taigi mums neapsakomai pasisekė, kad dvasinė ir žmogiška, kunigiška ir evangeliška tų įvykių, misijų ir paieškų ašis buvo tėvas Antanas. Jis mums buvo ne tik langas į platesnį pasaulį, bet tam tikra prasme ir vairininkas, neleidžiantis entuziazmo išsiūbuotam laiveliui nukrypti iš kurso. Jo tėviškai kunigiškame asmenyje mes matėme gyvą, jautrią, žmogišką, girdinčią ir prie žmogaus širdies pasilenkiančią Bažnyčią. 

Taip pat negaliu nutylėti, kad sunkiomis aplinkybėmis man pasitraukus iš „Sandoros“, tėvas Antanas buvo žmogus, palaikęs mano tikėjimo ir pasitikėjimo Bažnyčia pulsą bei gyvastį. Maišeliai su mielomis dovanėlėmis, palikti neva tai „važiuojant pro šalį“ ant mano namų durų rankenų, redaktoriniai darbeliai, kuriuos jis prašydavo padaryti, iki šiol tebeįtariu, – labiausiai todėl, kad bent šiek tiek palaikytų mano finansinę kraujotaką, žinutės, laiškučiai, dažni apsilankymai ir kitokia rami, ištikima ir nepaprastai delikati atida man buvo niekuo nepakeičiamas evangelinės žinios apie Ganytoją, einantį ieškoti vienos nuklydusios avies, patvirtinimas. Atsiprašau garbios konferencijos už asmeniškumus, bet tiesiog negalėjau šito nutylėti, nes šis ir daugybė kitų pavyzdžių, kuriuos savo atmintyje nešiojuosi ne tik aš, bet ir daugybė žmonių, buvo tėvo Antano sielovados, dvasios tėvystės esmė. Konkreti, apčiuopiama evangelinė laikysena.

Būtent todėl, kad jis buvo toks, jam palaikant arba jo iniciatyva dabar galime kalbėti apie daugybę jo, arba drauge su juo nuveiktų, jo įkvėptų, palaimintų darbų. Būtent todėl radosi prielaidos dar savaip gūdžiais 2000 metais svarstyti ir išsiskyrusiųjų sielovados galimybę, kai, tiesą sakant, net tokio žodžių junginio Lietuvoje niekas nebuvo girdėjęs. 

Šių veiklų pradžia buvo saulaitiškai paprasta, nekelianti įtampos, neangažuojanti žygdarbiams, tik jėzuitiškam „tiek kiek“. „Darome tiek, kiek galime, kiti padarys daugiau“ – iki šiol ne vienas bendrakeleivis, manau, savo nuostatoje nešiojamės šią retsykiais tėvo Antano kartotą frazę, tapusią mūsų realiu būdu veikti. 

Tuo metu buvau ką tik patyrusi skyrybas, sielovadinės pagalbos svarbą pajutusi iš svetur atvykusių šeimos konsultantų. Pasikalbėdavome apie tai su tėvu Antanu. Tiesą sakant, daug kalbėtis nereikėjo – jis į klausimą, ar galime daryti ką nors panašaus tuometinėje Vilniaus šv. Jonų bendruomenėje, tiesiog kuo ramiausiai atsakė savo įprastu „gerai“, tarsi šio klausimo būtų laukęs seniai, o sprendimas tomis aplinkybėmis pradėti išsiskyrusiųjų sielovadą būtų buvęs juoko vertas niekas. Beje, mums, viduje, taip viskas ir atrodė. Gal jau kitą sekmadienį po šv. Mišių mudvi abi, kaip kad meilingai mėgdavo sakyti tėvelis, bažnyčioje pakalbinome psichologę, psichoterapeutę dr. Rasą Bieliauskaitę, toji irgi iškart linktelėjo galva ir jau po keleto mėnesių surinkome pirmąją grupę. Ten, Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje, už altoriaus, po stebuklinga laikoma Loreto Švč. Mergelės Marijos skulptūra, buvo keista viečiukė, kurioje prieglobstį rado tam kartui nereikalingi rakandai. Truputį prastumdę daiktus susinešėme kėdes, atsigabenome mažą stalelį, padėjome žvakutę, ir įkurtuvės buvo baigtos. 

Grupė, tiesą sakant, irgi susirinko keistoka – skirtingos patirties ir amžiaus moterys ir, regis, net vienas kitas vyras. Mudvi su Rasa sėdėjom it perlietos šaltu vandeniu, kaip, beje, ir grupės dalyviai – tada mūsų mentalinėje juostoje dar nebuvo jokių kalbų apie atvirą ir saugią refleksiją grupėje, dalijimąsi jautriausiomis asmeninėmis patirtimis su nepažįstamais žmonėmis ir kitokius panašius dalykus. Manot, tėvas Antanas baksnojo mus alkūnėmis, vartė akis ir mynė ant kojų, kad imtume kažką DARYTI? Jis ramiai užduodavo klausimą ir tiesiog klausė atsakymų. Būtent tas klausymasis – ne raginimai dalintis, kalbėtis, ne kažkoks ypatingas atmosferos kūrimas ar skaidrių filmai, krūvos paruoštukų, ne pažadai apie tai, kad Dievas štai ateis į kiekvieno skausmą, ištrauks iš jo kaip kokias varles iš verdančio vandens ir viskas susitvarkys – ne, ne visa tai, o ramus, švelnus, atidus jo klausymasis labai greitai atvėrė pasidalinimų apytakos ratą. Šaltas vanduo tapo šilta pasitikėjimo erdve, kuriame galėjo saugiai vertis sužeistos širdys. Kaip dabar pamenu – tąkart man tapo akivaizdu, kad raktas į sielovados duris buvo įduotas. Ir vėliau įgyti mokymai, studijos, perskaitytos knygos tai tik patvirtino. 

Žinoma, vėliau mūsų darbe atsirado ir metodikos, ir paruoštukai, jei reikėjo – ir skaidrių filmai bei daugybė kitų dalykų, bet esmė niekada nesikeitė – kaip ir pats tėvo Antano buvimas grupėse, daugybėje jų – jo tyliu pavyzdžiu visų pirma mes mokėmės klausytis ir girdėti, tiesiog jautriai būti šalia atveriamo skausmo. Neprikišamai, be dramų, be rezignuotai užjaučiančių žvilgsnių ar gilių atodūsių.  Apie Ignaco Dvasines lavybas, tiesą sakant, išgirdome iš kitų tėvų jėzuitų, knygų, kitur siūlomų programų. Bet visų pirma buvome palaiminti tikra ignaciška, o ir žmogiška tėvo Antano dvasia. Toks „buvimo šalia kito“ būdas buvo ir tėvo Antano evangelizacija, ir katechizacija, ir Šventojo Rašto pamokos, ir dvasinio palydėjimo, sielovados nuorodos. Apie Dievą, Bažnyčios mokymą ir kitus svarbius dalykus jis, žinoma, kalbėdavo. Bet tik klausiamas. Ir labai paprastai, evangeliškai pasitelkdamas paraboles, kartais – anekdotus, išgalvotus ar tikrus juokelius ar įžvalgius pastebėjimus, o jei pamokymus – tai būtinai be bažnytinių burtažodžių, ideologinių pasažų ar apeliavimų į moralines nuostatas. Jis niekada nesakė – čia juoda, o čia balta, čia gerai, o čia labai blogai, neik, pražūsi, čia „bažnytiška“, o čia labai jau pasaulietiška, kvapas ne koks. Jis kiekvienam leisdavo būti ten, kur jis yra, eiti ta kryptimi, kurią pasirinko ar šiuo metu teįgali keliauti, skaudėdavo su skaudančiais, juokdavosi su besijuokiančiais, ir būtent tas meilingas, neteisiantis ir neteisuoliškas žvilgsnis būdavo didžioji jo vykdoma evangelizacija.

Iki šiol negaliu atsistebėti, kiek visiškai nieko bendro su tikėjimu ir Bažnyčia neturinčių žmonių, o ir tiesiog kategoriškai prieš ją nusistačiusių, staiga susidomėdavo išpažintimi ar maldos būdais, kiek atsisakė savo ne itin gerų elgsenos įpročių, vidinių nuostatų ir priešiškumo. Kitaip sakant – atsiversdavo. Atgaudavo viltį. Tikėjimą ne tik Dievu – ir savo pačių gyvenimu. Nuo tam tikro laiko baigę krizinės programos ciklą mes su dalyviais važiuodavome (ir iki šiol yra tebevažiuojama) į Tiberiados bendruomenę Baltriškėse. Broliai sakydavo, kad tokį atsivertimų įkarštį, prisirišimą prie Jėzaus itin jaučia palydėdami „Bendrakeleivius“ – labai sužeistus ir labai stiprią viltį atgavusius žmones. Tėvo Antano nuopelnas išoriškai čia buvo mažai matomas, bet esminis. Ir mes, jo bendražygiai, visada to mokėmės – skelbti Evangeliją ne žodžiu, o evangeline laikysena. Ar ir kiek mums pavyko – klausimas ne mums. Bet būtų labai apmaudu, jei tie, šalia kieno skausmo buvome atsidūrę, mūsų buvime neatpažintų bent dalelės evangelinio liudijimo. Nes turėjome retą dvasios vedlį, taip meilingai mokiusį mus Jėzaus mokinystės. 

Kaip jau užsiminiau, Bendrakeleivių durys buvo atviros „tikusiems“ ir „netikusiems“, tikintiems ir ne, krikščionims ir nekrikščionims. Tokie būti galėjome irgi tik po tėvo Antano sparnu. Nes tais laikais daug kas kalbėjo apie tarpkonfesinį, tarpreliginį dialogą, pagarbą kitam ir kitokiam, tačiau realybėje tokių apraiškų nebuvo daug. Arba jos buvo mažai matomos. Tėvo Antano nėmaž netrikdė į Bendrakeleivius užklydę „kitatikiai“ ar įniršę antibažnytininkai. Jų klausinėjamas jis ramiai ir su šypsena atsakinėdavo į klausimus, neversdamas jų su savimi kovoti. „Pasakiau, ką pasakiau“ – švelniai pasakydavo. Ir labai dažnai būdavo išgirstas. Neaprėpiamo pločio tėvo Antano žvilgsnyje be jokios trinties tilpdavo visi tie, kurie susistumdyti rastų priežasčių net didžiausiuose stadionuose. Čia metafora, žinoma. Dievaži, kaip gydančiai tai veikė! Savo akimis daugybę kartų stebėjau, kaip jo akivaizdoje keičiasi žmonės. Kartais – per vieną vakarą. Kartais per metus ar du. O jei ir nesikeitė, tai susitikimą su juo prisimindavo išskirtinai ilgai. Tikiu, kad ta atmintis juose tebegyva iki dabar, kad ir kur jie būtų, kad ir kokius įsitikinimus puoselėtų. 

Tyliu susitarimu pamažu iš tėvo Antano mes perėmėme nuostatą: kai ateini prie žmogaus vienu pažeidžiamiausių jo gyvenimo momentų, o ir apskritai, kai prieini ar esi pakviestas prieiti, turi turėti tik vieną tikslą: padėti jam pereiti tą „lūžtantį ledą“ – tiek, kiek jis to prašo ir kiek pats gali, sugebi. Ir jokio paslėpto noro ar intencijos „atversti žmones“, „parodyti tikrą kelią“, nes tas kelias ir yra buvimas su jais meilėje. Tiek, kiek tau ir jiems duota malonės. Visa kita ateis vėliau, kiekvienam žmogui tinkamu, priimtinu laiku ir būdu. Tam buvome sukūrę įvairių sielovadinių programų, naudojomės esamomis, kitų parengtomis, ir, žinoma, nebuvome vieninteliai, kurie galėjome tai pasiūlyti norintiems gilintis į savo atrastą, ar atgaivintą, ar toliau puoselėjamą tikėjimą.  Dėl to buvome ramūs. 

Tikėjimo autentiškumo, vis gilesnio jo pažinimo, vis atidesnės dvasinės praktikos  iššūkį, žinoma, kėlėme ir sau – reguliariai vykdavome į specialiai rengiamus mokymus, konferencijas, rekolekcijas, ir štai čia tėvas Antanas jau būdavo Mokytojas. Kalbėtojas. Įkvėpėjas. Ugdytojas. Tik gal esminis skirtumas nuo kai kurių kalbėtojų buvo tas, kad jis tikrai mokė to, kuo pats regimai ir apčiuopiamai gyveno. Taigi suprasti jo mokymus buvo lengva.

Dar viena nepaprasta tėvo Antano savybė, atpažinta kaip kitur, taip ir „Bendrakeleiviuose“ – jo ištikimybė. Mūsų veiklos ilgainiui labai išaugo. Ne be jo vardo įtakos vieni po kitų mus surado finansiniai rėmėjai, vėliau į jų paieškas įsitraukėme patys, atsirado galimybė reaguoti į grupių dalyvių pageidavimus. Nė vienos programos nesame sugalvoję „iš galvos“ – visos jos buvo diktuojamos lankytojų poreikių. Taip atsirado grupės išsiskyrusių šeimų vaikams, sielovados, savikūros programos, stovyklos, rekolekcijos. Neturėjome tikslo burti bendruomenės iš savo lankytojų, bet ji formavosi. Daug laiko leisdavome kartu ne programų metu – švęsdavome šventes, keliaudavome, melsdavomės. Tėvas Antanas būdavo beveik visur ir visada. Kartais kildavo įtarimų, ar tik jis nėra gudriai įgudęs būti keliose vietose iš karto. Nekart esu mačiusi jį mirtinai pavargusį, bet vis viena užsukusį pabūti kartu su visais prie laužo ar židinio po tūkstančio savo dienos darbų ir darbelių. Kartais kėdėje prisnūsdavo, tuo visiems sukeldamas džiaugsmo – vadinasi, tarp mūsų jautėsi saugiai.