Baigdamas provincijolo tarnystę, t. Bernhardas Bürgleris, SJ, peržvelgia nueitą kelią Centrinės Europos provincijoje. Kaip gyvuoja 2021 metais įkurta provincija, į kurią susijungė jėzuitai ir bendradarbiai iš Austrijos, Latvijos, Lietuvos, Švedijos, Šveicarijos ir Vokietijos? Kokie iššūkiai kyla ir kokios perspektyvos atsiveria, žvelgiant į bendrą ateitį? Liepos 31 d. t. Bürgleris provincijolo pareigas perduos t. Thomui Hollweckui, SJ.
T. Bürgleri, kaip sekasi provincijai, praėjus trejiems metus po jos įkūrimo?
Esame jau daug ką nuveikę, nors matau, kad provincija vis dar yra kūrimosi procese. Įvairiose srityse, pavyzdžiui, ekonominėje ir apaštalinėje veikloje, įtvirtinome geras struktūras ir procesus. Tai padeda mums vykdyti mūsų darbus ir mūsų misiją. Taip pat įvyko daug tarpusavio susitikimų ir pokalbių. Man atrodo, kad nepaisant likusių atvirų klausimų, visi Draugijos nariai džiaugiasi provincija ir dėl jos jiems nekyla esminių abejonių.
Būnant provincijolu, Jums teko spręsti klausimus, kilus nesklandumų arba problemų. Kas, vadovaujant provincijai, Jums teikė daugiausia džiaugsmo?
Daugiausia džiaugsmo man teikė pažintys, susitikimai ir pokalbiai su bendrabroliais bei bendradarbiais regionuose. Gera buvo matyti, kas juos jaudina, kuo jie „dega“, ką veikia ir kiek daug gero yra daroma dėl žmonių. Mane kaskart žavėjo ši įvairovė ir toks turtingumas mūsų provincijoje ir jos regionuose. Taip pat džiaugiausi, kad mums pavyko drauge parengti sprendimus, planuoti ateitį ir kurti sąlygas, padedančias Jėzaus žiniai pasiekti žmones.
Ši užduotis nebūtinai taps lengvesnė ateityje.
Su visa visuomene ir Bažnyčia išgyvename didelių pokyčių procesus, atnešančius daug nesaugumo, rūpesčių ir baimių. Atsižvelgdami į tai, turime kaskart iš naujo įsivardyti, kas esame, ko norime ir ką galime. Tik atsakę sau į šiuos klausimus, galime vykdyti mūsų apaštalinę veiklą ir kurti mūsų bendruomenę. Ši veiklų koncentracija, mažinimas ir pertvarka yra sudėtingas, bet ir labai įdomus procesas, nes gali atsirasti naujų dalykų.
