Sieger Köder nutapė Prisikėlusio Jėzaus apsireiškimą prie Tiberijaus ežero. Žiūrovas čia tarsi viską mato Jėzaus akimis ir stebi akimirką, kai Petras lipa iš vandens. Pirmame plane dega anglių laužas, ant kurio guli duona ir žuvis. Pats Prisikėlęs nematomas – matomos tik Jo rankos su žaizdų ženklais, išnyrančios paveiksle ir tyliai kviečiančios mokinius prie pusryčių stalo.
Susitikimas prie degančių žarijų
Po Jėzaus mirties ir prisikėlimo Jo mokiniai jautėsi pasimetę ir sutrikę. Jie dar iki galo nesuprato, ką reiškia jų naujasis pašaukimas, todėl grįžo prie įprasto gyvenimo ritmo – vėl išplaukė žvejoti į Galilėjos (Tiberiados) ežerą. Taip jie bandė atrasti ramybę ir suvokti įvykių prasmę.
Buvo kartu Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir dar du kiti mokiniai. Simonas Petras jiems sako: 'Einu žvejoti'. Jie atsakė: 'Ir mes einame su tavimi'. Jie sulipo į valtį, bet tą naktį nieko nesugavo (Jn 21,1–3).
Rytui auštant, ant kranto pasirodė bestovįs nepažįstamas žmogus. Mokiniai nepažino, kad ten buvo Jėzus. Jis paklausė: 'Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?' Jie atsakė: 'Ne'. Tuomet Jis tarė: 'Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite'. Jie pakluso, užmetė tinklą – ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės (Jn 21,4–6).
Šis įvykis specialiai primena ankstesnius Evangelijos momentus. Ypač svarbus simbolis – žėrinčių žarijų laužas. Visame Naujajame Testamente šis posakis („žėrinčios žarijos") pavartotas tik du kartus, abu – evangelijoje pagal Joną, ir abu susiję su Petru.
Pirmasis laužas minimas Petro išsižadėjimo scenoje: Ten stoviniavo samdiniai ir tarnai, dėl šalčio susikūrę ugnį, ir šildėsi. Prie jų atsistojo Petras ir taip pat šildėsi (Jn 18,18). Tai tamsus momentas – baimės, gėdos ir išdavystės vieta.
Antrasis laužas – jau prisikėlusio Jėzaus paruoštas: Išlipę į krantą, jie pamatė žėrinčias žarijas, ant jų padėtą žuvį ir duonos (Jn 21,9–13). Tas pats simbolis dabar tampa malonės, susitaikinimo ir bendrystės ženklu.
Atpažinimas vyksta pamažu. Iš pradžių mokiniai mato tik nepažįstamąjį ir nejaučia, kas Jis yra. Lūžis įvyksta ne iš išorinio regėjimo, bet iš klusnumo Jo žodžiui ir netikėto rezultato – gausaus laimikio. Tuomet mylimasis mokinys, atpažinęs Jėzų, sušunka: Juk tai Viešpats! (Jn 21, 7).
Galiausiai scena nurimsta. Mokiniai išlipa į krantą, mato paruoštą valgį – duonos ir žuvies ant žarijų. Jie sėdi drauge, valgo. Ir nė vienas iš mokinių neišdrįsta paklausti: 'Kas Tu esi?', nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats (Jn 21, 12).
Šis ramus buvimas prie laužo, paprastas dalijimasis maistu, primena mūsų pačių patirtis – vasaros vakarus prie ežero, kepsninę, bendrystę be skubos. Kristus mus pasitinka būtent tokioje kasdienybėje. Šis valgis ant žarijų taip pat atkartoja ankstesnį Jėzaus stebuklą, kai Jis pamaitino minią: „Tada Jėzus paėmė duoną, sukalbėjo padėkos maldą ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems; taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo" (Jn 6, 11).
Visa scena – ilga bevaisė naktis, Jėzaus autoritetingas įsakymas užmesti tinklą iš naujo, staigus gausus laimikis – sąmoningai primena paties Petro pašaukimo pradžią Luko evangelijoje: Irkis į gilumą ir išmeskite tinklus valksmui"... Tada jie pagavo tiek žuvų, kad tinklai trūkinėjo... Simonas Petras puolė Jėzui į kojas: 'Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!'... O Jėzus tarė: ‘Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi’ (Lk 5,4–10).
Petro istorija čia ypatinga. Laužas primena tris jo išsižadėjimus. Tačiau būtent prie tokio paties laužo Jėzus paruošia valgį, pakviečia Petrą atnešti ką tik pagautų žuvų (Jn 21,10), o vėliau tris kartus klausia: "Ar myli mane?" (Jn 21,15-17). Kiekvienas Petro meilės išpažinimas tampa praeities perrašymu. Išdavystė virsta nauju pašaukimu - ganyti Viešpaties avis.
Ši scena rodo, kad Jėzus neapeina žmogaus žaizdų ir klaidų - Jis jas pasitinka, priima ir perkeičia. Degančios žarijos, kurios kadaise simbolizavo kaltę ir gėdą, dabar tampa atpirkimo, atleidimo ir dieviškos meilės ženklu.
Evangelijos pagal Joną 21 skyrius nėra tik prisikėlimo liudijimas ar pasakojimas apie stebuklingą žvejybą. Tai pasakojimas apie sugrįžimą prie skaudžių praeities akimirkų, kad jos galėtų būti išgydytos. Per pažįstamus ženklus - autoritetingą žodį, gausų laimikį, valgį prie laužo - mokiniai, ypač Petras, pereina iš nevilties ir neatpažinimo į brandų tikėjimą bei atnaujintą bendrystę su prisikėlusiu Viešpačiu.
Visatos Valdovas ir stalo Šeimininkas
Jono evangelijos pradžioje sakoma: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas… Visa per Jį atsirado… Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa" (Jn 1, 1–5). Šis kosminis Žodis, per kurį sukurta beribė visatos platybė – nesuskaičiuojami milijardai galaktikų, žvaigždžių sankaupų ir planetų, kurios nuolatos juda per neišmatuojamą erdvę – yra gyvas, kuriantis, nešantis šviesą ir gyvybę, viską laikantis ir pripildantis būties spindesio.
Ir štai tas pats Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų (Jn 1, 14). Gyvenimas pasirodė... Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis (1 Jn 1, 2). Tai neįtikėtina: Žodis, per kurį viskas atsirado, tas, kuris keliavo mūsų link nuo pradžios – Abraomo, Mozės ir visų pranašų – galiausiai sutinkamas ant ežero kranto prie tyliai spragsinčios kepsninės, kai rytuose kyla saulė ir jos šviesa nutvieskia vandenį ir mūsų veidus, tarsi patvirtindama, kad visa kelionė buvo dėl šios akimirkos.
Tas, kuris laiko žvaigždes savo valdžioje, dabar laiko paprastą maistą. Tas, kuris yra Gyvybė, pats maitina pavargusius bičiulius. Jėzus stovi prie degančių žarijų, ramus ir kuklus, lyg visas dangus būtų susitelkęs Jo akyse. Jis lenkiasi prie valgio, tarsi amžinybė prie kasdienybės. Šią akimirką susilieja dangus ir žemė.
Viešpatie Jėzau, amžinasis Žodi, per kurį sukurtos žvaigždės ir galaktikos, per kurį atsirado visa, kas yra, dėkoju Tau, kad netapai tolimas ir nepasiekiamas. Dėkoju, kad atėjai prie mano kranto, kad ruoši man valgį prie žarijų, kad kvieti: Eik šen pusryčių!
Viešpatie, leisk man ir toliau patirti Tave kaip Žodį, kuris pripildo mano kasdienybę savo artumu. Suteik man malonę atpažinti Tave: ir žvaigždėse, ir prie savo stalo, ir nuovargyje, ir alkyje, ir kiekviename paprastame gyvenimo momente. Tegul mano akys išmoksta matyti Tave, mano širdis – jausti Tavo artumą, o mano gyvenimas tampa atsakymu į Tavo kvietimą dalintis duona su visais. Amen.
