T. Vytauto Sadausko SJ homilija per Vilniaus jėzuitų gimnazijos bendruomenės Mokslo metų pradžios šv. Mišias Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje (pgl. Lk 4, 31–37)
Mielieji,
atostogos yra labai reikalingas laikas. Per jas mes pabėgame nuo kasdienybės. Ir kartais to tikrai reikia. Reikia pailsėti nuo pamokų, kontrolinių, namų darbų, įtampos. Reikia pakeisti aplinką, pamatyti ką nors naujo, atgauti jėgas, kurias išsekina kasdienė rutina.
Tačiau po atostogų visada grįžtame namo. Ir tada kyla klausimas: kuo iš tikrųjų džiaugiamės sugrįžę?
Gal savo šeima, draugais. Gal savo augintiniu. Gal kambariu, lova, kiemu ar mėgstamu maistu. Atrodo, tai visai paprasti dalykai. Bet būtent iš jų ir susideda didžioji mūsų gyvenimo dalis.
Mes dažnai laukiame kažko ypatingo – didelės kelionės, svarbaus įvykio ar ypatingo susitikimo. Atrodo, kad tada prasidės tikras gyvenimas. Tačiau jis vyksta dabar: namuose, klasėje, pakeliui į mokyklą, sporto salėje, kalbantis su draugais, bendraujant su tėvais ar tiesiog prie bendro stalo.
Būtent į tokią kasdienybę mus šiandien ir sugrąžina Evangelija.
Evangelistas Lukas pasakoja, kaip Jėzus ateina į Kafarnaumą. Ten Jis moko ir išlaisvina žmogų, kamuojamą netyrosios dvasios. Tai nepaprastas įvykis, atskleidžiantis Kristaus galią.
Tačiau svarbu pastebėti, kur ir kada visa tai vyksta. Ne ant kalno viršūnės. Ne nuošalioje vietoje. Ne kokia nors ypatinga proga. O ten, kur žmonės renkasi kiekvieną šeštadienį – paprastoje sinagogoje.
Štai Evangelijos žinia: Dievas ateina ne tik į ypatingas gyvenimo akimirkas. Jis ateina į mūsų kasdienybę.
Mes kartais manome, kad Dievą susitinkame bažnyčioje, rekolekcijose ar stiprių dvasinių išgyvenimų metu. Ir tai tiesa. Tačiau Dievas nori būti ne tik šventinių akimirkų, bet ir paprastų mūsų dienų Dievas.
Jis yra su mumis ir tada, kai ryte nesinori keltis į mokyklą. Kai pamokoje nieko nesuprantame. Kai džiaugiamės geru pažymiu. Kai susipykstame su draugu. Kai iš mūsų pasijuokia. Kai grįžtame namo pavargę ir atrodo, kad niekas mūsų nesupranta.
Būtent į tokį gyvenimą ateina Dievo Karalystė. Kai faiziejai paklausė, kada ateis Dievo karalystė, Jėzus paaiškino: „Dievo karalystė ateina nepastebimai... Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“.
Todėl pradėdami naujus mokslo metus prašykime ne tik, kad jie būtų sėkmingi. Prašykime ko nors dar svarbesnio: „Viešpatie, padėk man atpažinti Tavo Karalystę esančią mano kasdienybėje – kai džiaugiuosi, kai man sunku, kai suklystu, kai atrodo, kad nieko ypatingo nevyksta.“
Linkiu, kad šie mokslo metai būtų ne tik gerų pažymių metai. Tegul jie būna draugystės, atradimų, dėkingumo ir augimo metai. Kad po metų galėtumėte pasakyti: „Per šiuos metus užaugau. Ne tik žiniomis, bet ir kaip žmogus.“
To ir prašykime Dievo šioje Eucharistijoje.
