T. Vytauto Sadausko SJ homilija Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje (2026-02-22)
Kur yra nuopolio šerdis?
Pradžios knyga pasakoja apie Adomo ir Ievos sukūrimą bei jiems dovanotą nepaprastą laisvę. Jie galėjo mėgautis visais Edeno sodo vaisiais – visa tai, kas gražu, gera, ir teikia gyvenimo pilnatvę. Vienintelė riba aiškiai įvardyta: nevalgyti nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio. Tačiau blogoji dvasia, pasivertusi gyvate, gundo juos peržengti šią ribą: Jūs būsite kaip Dievas, kuris žino, kas gera ir kas pikta.
Ji siūlo žmogui pačiam tapti galutiniu tiesos ir moralės matu, pačiam spręsti, kas yra gera, o kas bloga, nebesiremiant Dievu. Tai autonomijos, savarankiškumo ir galios gundymas – gundymas išsilaisvinti iš priklausomybės nuo Kūrėjo ir užimti Jo vietą. Dievas nebėra gėrio ir tiesos šaltinis; juo tampa pats žmogus. Būtent čia slypi nuopuolio šerdis.
JAV vyskupas Robertas Barronas apmąsto šį Pradžios knygos pasakojimą ir pastebi, kad troškimas atmesti kūrinio statusą ir siekti būti „kaip Dievas“ kartojasi per visą žmonijos istoriją. Visi mes jaučiame tą patį impulsą – norą būti autonomiški, nepriklausomi, patys nusistatyti taisykles, spręsti, kas vertinga, o kas – ne, ką reikėtų aukštinti, o ką atmesti. Tačiau Šventasis Raštas kviečia eiti kitu keliu: ne siekti būti „kaip dievai“, bet drąsiai priimti savo ribotumą, savo kūrinio būklę ir mokytis derinti savo valią su Dievo valia. Tik šiame kelyje randamas tikrasis pasitenkinimas gyvenimu, ramybė ir gili prasmė.
Tokią laikyseną parodė Jėzus Kristus. Evangelijoje pagal Matą pasakojama, kad pradėdamas savo viešąją veiklą Jėzus yra gundomas. Dykumoje šėtonas gundo Jėzų trimis pagrindiniais būdais:
– Duona – tai kvietimas patenkinti žmonių fizinius poreikius. Jei Jėzus suteiktų žmonėms materialinę gerovę, sotumą ir saugumą, jie sektų paskui jį, nes matytų jame savo poreikių tenkintoją.
– Valdžia ir pasaulio karalystės – tai pasiūlymas įgyti neribotą galią, galimybę valdyti tautas bei tvarkyti pasaulį pagal savo sumanymus. Turėdamas tokį autoritetą, Jėzus galėtų įgyvendinti visus savo planus bei tikslus, nepaisydamas kitų valios.
– Kritimas nuo šventyklos šelmens – stebuklingas išbandymas – tai būdas pavergti žmonių protus ir širdis per įspūdingus reiškinius. Stebuklas sukeltų baimę ir pagarbą bei priverstų žmones sekti paskui Jėzų ne iš įsitikinimo ir meilės, o iš baimės ir pagarbos jausmo.
Kiekvieną kartą Jėzus aiškiai ir ryžtingai atmeta pagundą. Jis nepasiduoda autonomijos, galios ar savęs sureikšminimo troškimui, bet lieka visiškai ištikimas Tėvui: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk! Jėzus pasirenka visišką paklusnumą savo dangiškajam Tėvui ir nori, kad žmonės sektų jį iš meilės.
Šios dvi istorijos – Adomo ir Ievos nuopuolis bei Jėzaus pasipriešinimas pagundoms – daug pasako apie mus pačius. Mes nuolat turime rinktis. Mus vilioja žemiški malonumai, turtas, garbė, valdžia, noras kontroliuoti kitus ir patiems nustatyti gėrio bei blogio ribas, neatsižvelgiant į Dievo tvarką ir tikrąją žmogaus orumo prasmę.
Korupcija, neteisingumas, smurtas, išnaudojimas – visa tai yra to paties nuolatinio žmonijos suklupimo vaisiai. Mes vėl ir vėl ragaujame nuo gėrio ir blogio pažinimo medžio ir patiriame skaudžias pasekmes.
Šiandien susiduriame su daugybe pagundų, kurios, joms pasidavus, pamažu silpnina maldos gyvenimą ir gesina artumą su Kristumi.
Tai nuolatinis savęs lyginimas su kitais, pavydas ir laiko vagystė iš gyvo santykio su Kristumi.
Tai nuolatinis nerimas ir rūpesčiai, kurie atima vidinę ramybę ir silpnina pasitikėjimą Dievu.
Tai nuolatinis maldos ir Šventojo Rašto skaitymo atidėliojimas, teisinantis: „pavargau“, „rytoj“ ar „užtenka sekmadienio“.
Kai šėtonas parodė Jėzui visas pasaulio karalystes ir tarė: Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane, Jėzus griežtai atsakė: Eik šalin, šėtone, nes parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, garbink ir Jam vienam tarnauk.’ Jis pasirinko ištikimybės ir meilės kelią – Tėvo valią.
Evangelija nepalieka mūsų be vilties. Tik būdami kartu su Jėzumi įgyjame jėgų atsispirti blogos dvasios gundymams. Kartu su juo renkamės tai, kas veda į gyvenimą. Tai darome pasitelkdami maldą, švęsdami Eucharistiją, apmąstydami Dievo Žodį, jausdami Bažnyčios pulsą, remdamiesi tikinčiųjų bendruomenės palaikymu.
Su tokia viltimi ir keliaukime per šią gavėnią.
