T. Vytauto Sadausko SJ komentaras feisbuke (2026-08-18)
Aną valandą prie Jėzaus prisiartino mokiniai ir paklausė: „Kas gi didžiausias dangaus karalystėje?“ ir tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę. Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje. (Mt 18, 1–4)
Žinia apie dviem kunigams pareikštus kaltinimus dėl nusikaltimų prieš nepilnamečius mane pasiekė viešint pas jėzuitus Insbruke. Ji giliai sukrėtė. Skaičiau žmonių reakcijas feisbuke, arkivyskupo Gintaro Grušo kreipimąsi, vyskupo Liongino Virbalo ir kitus komentarus. Tada dar kartą atsiverčiau Naujojo Testamento tekstus apie „mažutėlių“ papiktinimą ir neseniai skaitytas Šventojo Rašto tyrinėtojo Gerhardo Lohfinko įžvalgas.
Evangelijoje pagal Matą Jėzus kalba apie „mažutėlius“ – paprastus, pažeidžiamus žmones, kurie Juo patikėjo ir priėmė Jo žinią. Jis perspėja: „Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie tiki mane, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje“ (Mt 18, 6).
Šio įspėjimo griežtumas neabejotinas. Jėzus pasitelkia sukrečiantį vaizdą – žmogus su didžiuliu, asilo sukamų girnų akmeniu ant kaklo nuskandinamas jūroje. Tai stiprus dieviškojo teismo įvaizdis. Jėzus tokiu būdu parodo, kad sąmoningai sužlugdyti pažeidžiamo žmogaus tikėjimą, pasitikėjimą ar moralinį gyvenimą reiškia sunkiai nusikalsti prieš patį Dievą ir Jo darbą.
Svarbu ir tai, ką Jėzus vadina „mažutėliais“. Tai nėra įtakingi, išsilavinę ar visuomenėje aukštą padėtį užimantys žmonės. Tai paprasti mokiniai, kurie patikėjo Jėzumi ir Jo žinia apie Dievo karalystę. Jėzaus rūpestis jais nėra vien sentimentalus. Jis kyla iš gilaus įsitikinimo: Dievui ypač rūpi tie, kur neturi galios savęs apginti. Todėl pakenkti jų tikėjimui ar pasinaudoti jų pažeidžiamumu reiškia priešintis pačiai Dievo karalystei.
Paminėtina, kad Dievo akyse žmogaus vertę lemia ne jo statusas, galia ar gebėjimas apsiginti. Priešingai, silpniausias ir pažeidžiamiausias žmogus tampa iššūkiu visai bendruomenei. Iš to matyti, kokia yra Dievo karalystės logika – ji nėra „stipriausiųjų išlikimo“ būdas. Ji pirmiausia saugo tuos, kuriems labiausiai reikia apsaugos.
Šis Jėzaus mokymas ypač svarbus kalbant apie vaikų seksualinį išnaudojimą. Nors Evangelijos tekstas pirmiausia kalba apie „mažutėlius“, kuriems gali būti sukliudyta tikėti ir sekti Kristumi, jo principas daug platesnis: negalima išnaudoti žmogaus pažeidžiamumo, pasitikėjimo ir priklausomybės. Vaikas yra asmuo, turintis savo orumą ir balsą, savo klausimus, ateitį ir unikalią tapatybę. Suaugusiojo pareiga nėra pasinaudoti vaiko pasitikėjimu, bet jį saugoti, juo labiau kunigų, kurie yra pašaukti skelbti Evangeliją pirmiausia „mažutėliams“, nes jie yra didžiausi dangaus karalystėje (plg. Mt 18, 4).
Suprantama, kad piktnaudžiavimas vaiko pasitikėjimu ir priklausomybe ne tik pažeidžia jo orumą, bet giliai sužeidžia santykį su žmonėmis, gebėjimą pasitikėti Dievu ir Bažnyčia. Todėl Jėzaus žodžiai apie „mažutėlių“ papiktinimą turi būti girdimi visu jų rimtumu. Jie neleidžia bendruomenei pateisinti, nutylėti ar sumenkinti to, kas padaryta pažeidžiamam žmogui.
Todėl Jėzaus mokymas turi labai konkrečias pasekmes: mūsų pareiga pirmiausia yra apsaugoti auką, išgirsti jos balsą, padėti jai atkurti gyvenimą ir užtikrinti, kad žala nepasikartotų. Todėl apie tai nedelsdami privalome informuoti atitinkamas tarnybas, kaip nurodė arkivyskupas G. Grušas savo kreipimesi. Institucijos reputacija, kaltininko patogumas ar noras išvengti skandalo negali būti svarbesni už nukentėjusių nepilnamečių saugumą ir orumą.
Jėzaus žodžiai apie girnų akmenį nėra kvietimas keršyti, bet radikalus Kristaus pareiškimas, kad padaryta skriauda nėra mažas ar antraeilis dalykas – tai didelė žala nukentėjusiems, jų artimiesiems ir visai tikinčiųjų bendruomenei. Toks perspėjimas kviečia mus ne tik kalbėti apie apsaugą, bet ir kurti tokias parapijas ir bendruomenes, kuriose kiekvienas vaikas ir kiekvienas pažeidžiamas žmogus iš tiesų būtų saugus. Todėl klausimai, kuriuos kelia vyskupas Lionginas Virbalas savo feisbuko žinutėje, yra be galo svarbūs. Į juos turime atsakyti.
