T. Vidmanto Šimkūno SJ homilija Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje, minint t. Antano Saulaičio SJ pirmąsias mirties metines, 2026-04-19
Kartais, kai krikščionybės tikėjimo paslaptys – Trejybė, įsikūnijimas, išganymas – atrodo sunkiai suprantamos, pradedu savęs klausti: o kur viskas prasideda? Kur iš tikrųjų prasideda krikščionybė?
Viskas prasideda prie mylimo žmogaus kapo. Viskas prasideda nuo patirties, kuri daugeliui yra pažįstama, patirties, kad lieka ryšys su mylimais amžinybėn iškeliavusiais žmonėmis. Kai kurie su jais kalba, pasakoja jiems, ką patyrė, prašo jų patarimo ir pagalbos.
Tokį veiksmą galima interpretuoti įvairiai. Skeptikai sakys: tai guodimasis iliuzine patirtimi. Nes nenorime priimti skaudžios realybės. Nenorime pripažinti, kad brangus žmogus mirė, kad viskas baigta. Galbūt šitaip mūsų psichika „žaidžia“ su mumis, kad galėtume susitaikyti su sunkia netektimi. Bet tokios patirties negalima priimti rimtai, sako skeptikas.
Teologui skeptiškumas taip pat nesvetimas. Bet tada vėl pagalvoju: palauk, juk ir kitose gyvenimo srityse tu pasikliauji savo patirtimi, tuo, kaip tau atrodo dalykai. Visas žinojimas yra tuo pagrįstas. Kasdieniame gyvenime kol kas atrodo teisinga pasitikėti patirtimi. Ar turime ką nors geresnio? Kai VU komunikacijos fakulteto studentams pateikiau testą, kuo jie labiausiai pasitiki, iš daugybės pasirinkimų dauguma nurodė, kad labiausiai pasitiki asmenine patirtimi.
Kodėl gi nepasitikėti šia patirtimi prie mylimo žmogaus kapo? Patirtimi, kad aš, nepaisant viso skausmo ir aiškiai suvokdamas negrįžtamumą, jaučiu, kad šis žmogus yra su manimi nauju būdu. Kodėl gi nepasitikėti patirtimi, kuri man leidžia manyti, kad mirtimi viskas nesibaigia; kad mirtis yra naujo, pasikeitusio gyvenimo gimimas? Žinoma, ne tokio, kuris tiesiog tęsiasi begalinėje laiko sekoje, bet gyvenimo amžinoje dabartyje, kur mes, kaip visuma, su viskuo, kas mus sudaro, gyvename „Pažado, Šviesos ir Taikos žemėje“, kaip sako Mišių knygos malda.
Krikščionybė prasideda prie mylimo žmogaus kapo; nuo įkyrių patirčių, kurios temdė akis. Jėzaus mokinės skleidžia mintį: „Jėzus prisikėlė.“ Apaštalai, tikri skeptikai, sako: visa tai tik plepalai. Juos, atrodo, reikia sunkiai įtikinti iš kitos pusės, iš prisikėlusio Viešpaties pusės. Pamažu jie patiria, kad Jėzus kažkaip vėl yra čia, kai apie jį kalba, kai kartu laužo duoną, kai žvejodami patenka į bėdą. Visur jie atranda jo gyvenimo pėdsakus. Po truputį jie įsitikina: Jėzus nėra tarp mirusiųjų. Jis gyvas. Kas yra bendrystėje su gyvuoju Dievu, tas nepasilieka mirtyje. Mes dabar taip pat gyvename naujai ir gyvensime.
Kaip dabar gyvena mokiniai ir mokinės? Laisvesni! Mažiau bijodami persekiojimo, vargo, net mirties. Kai povelykiniu metu jie suvokė, kad Jėzus gyvas, tarp jų išplito ramybė ir džiaugsmas. Tai yra ir mūsų tikėjimo Jėzaus prisikėlimu vaisiai. Jau šiandien galime gyventi su mažiau baimės, su daugiau ramybės ir džiaugsmo, su optimistine perspektyva, kuri dovanoja ateitį. Nors ne viskas taip paprasta.
Tikiuosi, man padės Oskaras Vaildas, žymus XIX a. pabaigos rašytojas. Jo pjesės tiesiog trykšta humoru (pvz., „Kaip svarbu būti Ernestu“), o jo meistriškai pasakojamos pasakos (pvz., „Savanaudis milžinas“) iki šiol jaudina žmones. Dėl konflikto, kilusio dėl jo homoseksualumo, jis buvo nuteistas kalėti, jam skirti sunkūs darbai, kurie jį fiziškai sugriovė. Vėliau jam buvo leista rašyti. Jam tai buvo labai sunkus laikotarpis, būtent tuo metu jis parašė kūrinį „De Profundis“. Antrojoje dalyje jis pradeda rašyti apie Jėzų Kristų ir juo susižavi. Kristus jam darė didžiulį įspūdį. Oskaras mato jį kaip menininką, jo gyvenimas – vienintelis meno kūrinys. „Iš dailidės dirbtuvės Nazarete išėjo begales kartų didesnė asmenybė nei bet kuri, kada nors atsiradusi mituose ir legendose, asmenybė, kuriai keistai buvo lemta atskleisti pasauliui paslaptingą vyno prasmę ir tikrąjį lauko lelijų grožį.“ Himno Kristui pabaigoje jis rašo: „Tai galiausiai yra tas žavesys, kuris sklinda iš Kristaus: jis primena meno kūrinį. Jis iš tikrųjų mūsų nieko nemoko, bet susidūrę su juo mes tampame kai kuo. Kiekvienam yra lemta su juo susitikti. Bent kartą gyvenime kiekvienas žmogus eina su Kristumi į Emausą.“
Galbūt mūsų kelionė į Emausą dar tik prasideda, o gal jau pajuntame nuovargį, galbūt ne kartą stinga aiškios perspektyvos, bet gaires brėžia daugybė sutinkamų ar anksčiau sutiktų žmonių. Vieni oficialiai paskelbti šventais, kiti šventi tik mums. Daugeliui tame sąraše ir tėvas Antanas, ramus ir tvirtas bendrakeleivis. Ačiū jam ir Dievui už jį.
