T. Vidmanto Šimkūno SJ homilija Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje (2026-08-23)
Niekas nepadarė tokios įtakos Katalikų Bažnyčios įvaizdžiui, kaip Jėzaus žodžiai Simonui Petrui iš šiandienos Evangelijos (Mt 16, 13–20). Ir niekas nesukėlė tiek daug ginčų bei nelaimių, kaip klausimas dėl teisingo jų aiškinimo.
Iki šiol Petras vaizduojamas su raktais rankoje, o girdėti žodžiai didelėmis raidėmis išrašyti Šv. Petro bazilikoje, simbolizuojančioje popiežių – Petro įpėdinį ir mūsų ištikimybės bei klusnumo lūkestį. Petro institucija turėtų suteikti orientaciją ir patikimumą pavojingais laikais. Juk Jėzus kalba apie „pragaro vartus“. Ši Petro Bažnyčia, kaip skelbia Evangelija, išliks. Kitiems šie žodžiai, pažvelgus į tikrąją popiežių ir kitų hierarchų istoriją, kurioje atsispindi visi žmonijos istorijos didingumai ir nuosmukiai, skamba kaip blogas anekdotas. Mes, Romos katalikai, nenorime turėti nieko bendra su Bažnyčios triumfalizmu, nors prieš 156 metus popiežiaus įgaliojimai buvo iškelti iki aukščiausio lygio jurisdikcijos ir neklystamumo. Tad kaip skaityti šias Evangelijos eilutes?
Vienintelis apaštalo vardo pakeitimas susijęs su dvigubu Jėzaus klausimu: „Kuo jūs mane laikote?“ Šį klausimą Jėzus kelia platesniame kontekste: „Kuo mane laiko žmonės?“ Evangelijoje vardijami įvairūs atsakymai, kylantys iš Izraelio tikėjimo tradicijos: mokytojas, pranašas, atgimęs Jonas ar Elijas. Jėzus savo klausimą kreipia į visus žmones, kurie apie jį girdi. Šiandien atsakymuose atsispindi religinis arba nereliginis kontekstas, o teiginiai apie Jėzų visada susipina su asmeniniu gyvenimo idealu. Jėzus – socialinis revoliucionierius, išlaisvintojas, hipis, ar dar kas nors. Indijoje jis gali būti lyginamas su avataru, Afrikoje – su protėviu. Tikriausiai žinome ir kitų atsakymų. Klausimą, kurį Jėzus tuomet uždavė savo mokiniams, šiandien užduoda ir mums, tiksliau – man. Ką atsakysiu? Negaliu tiesiog pakartoti to, ką pasakė Petras. Tikėjimas niekada nereiškia kartoti kaip papūgos. Aš turiu atsakyti asmeniškai, iš širdies – taip, kad šis atsakymas išreikštų patį mano gyvenimą.
Jėzus nekritikuoja žmonių atsakymų. Tad ir mano atsakymas turi teisę skambėti tarp daugybės galimų.
Šie Jėzaus žodžiai Petrui nėra vieninteliai ar paskutiniai. Netrukus, kai Petras mėgins atkalbėti Jėzų nuo kančios, sulauks griežčiausio pabarimo: „Pasitrauk nuo manęs, šėtone“! Uola ir Šėtonas: man atrodo, kad šis prieštaravimas yra tarsi aiškinimo gidas popiežių ir Bažnyčios istorijai; bet ir nurodymas man ir mums. Taigi uola yra labai pažeidžiama, o Evangelija per Petro asmenį mums pateikia mūsų pačių stiprybių ir silpnybių veidrodį.
Petro gyvenimas liudija, kad ir aš visada galiu gręžtis į Dievą ir pradėti iš naujo. Juk Petras yra ne tik uola, bet ir išdavikas. Būtent šio išdavystės metu Jėzus pažvelgia į jį taip, kad atgaila tampa įmanoma. Man Petras yra uola, kuri verkia ir gali atgailauti. Būtent tai, o ne raktai ir valdžia, man yra Kristaus Bažnyčios požymis. Bendruomenėje, kuri yra pajėgi atgailauti, išpažinti kaltę ir sugebėti ištaisyti klaidas, galima rasti tikrąją Kristaus Bažnyčią, t. y. Jį patį.
O ką daryti su žodžiais „surišti ir atrišti“? Jie siejami su raktų simboliu, kuriais tradicijoje buvo grindžiami bažnytinės tarnystės įgaliojimai, net nuodėmių atleidimas per išpažintį. Dar neseniai šis įgaliojimų perdavimas buvo suprantamas taip, tarsi Viešpats būtų danguje, o visus reikalus būtų perdavęs savo atstovams žemėje. Žinoma, Jis vis dar yra tabernakulyje, bet kitaip, o istorijoje Jis matomas per Bažnyčios veiklą. Man atrodo, kad toks Evangelijos supratimas yra pavojingas. Juk paskutiniai Jėzaus žodžiai Mato Evangelijoje sako: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Tai Jėzus sako mokiniams siųsdamas krikštyti žmones. Todėl jo pažadas skirtas ne tik jiems, bet ir visiems pakrikštytiesiems. Per krikštą Jėzus visiems – tau ir man – pažadėjo: „Aš esu su tavimi visomis dienomis iki tavo pasaulio ir laiko pabaigos“. Todėl tikėti – reiškia savo gyvenimą susieti su šiuo Jėzaus pažadu. Todėl Jėzaus pažadas Petrui nėra skirtas vien jam. Jis skirtas jam tiek, kiek jis įkūnija Bažnyčią, kaip visų tikinčiųjų bendruomenę, jos šlovę ir vargą.
Mes patys rizikuojame išduoti Viešpatį, jei ne visada pirmiausia klausiame, kokia yra Dievo valia. Tai, kad Bažnyčioje kils ginčų dėl to, kas iš tiesų yra Dievo valia, neturėtų mūsų stebinti. Jau tarp Pauliaus ir Petro buvo nesutarimų. Tačiau Paulius žinojo, kad jo pastangos bus veltui, jei jam nepavyks rasti bendrystės su Petru (Gal 2, 1–10; Apd 15, 1–35). Šiandieninėje Bažnyčioje Petro tarnystė, kurią prisiima Romos vyskupas, yra dovana Bažnyčios vienybei.
Kita vertus, ištikimybė Petrui neturi trukdyti mums ieškoti Dievo valios, susidaryti savo nuomonę ir ją pateikti Bažnyčiai. Tai, kad tada prasidės kova dėl teisingo kelio, yra savaime suprantama. Tačiau svarbu, kad mes ugdytume diskusijų kultūrą, kuri kitam taip pat pripažintų tą pačią dvasią, kuria mes patys vadovaujamės. Popiežius Pranciškus pasitikėjo, kad tikintieji toliau skatins Bažnyčios atsinaujinimą veikdami Bažnyčioje, o ne iš jos išeidami.
Pagaliau uola, ant kurios statoma Bažnyčia, nėra sudaryta iš vienos uolienos, bet yra įdomus mišinys:
- iš mūsų pačių išpažinimo ir gyvenimo, kuris kasdienybės mistikoje vis iš naujo klausia, kokia yra Dievo valia šiandien,
- iš įsiklausymo vieniems į kitus ir į visų laikų Bažnyčią, ypač į Evangeliją,
- iš kantrumo bei žvilgsnio, kuriuo Jėzus pažvelgė į Petrą ir kuriuo šiandien žvelgia į mane ir į mus visus.
