T. Vidmanto Šimkūno SJ homilija Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje (2026-01-04)
Kai šiandien virš savo būsto durų kreida rašysi K. M. B. – pirmąsias trijų karalių vardų raides, – pagalvok, ką darai ir ką tau tai reiškia.
Pagaliau, pagaliau ir Jėzus gauna dovanų. Prieš porą savaičių šventėme jo gimtadienį, bet dovanas gavome mes. O šiandien pagaliau gauna ir Jis. Todėl smagu švęsti Trijų karalių, arba Viešpaties apsireiškimo šventę. Ji, kaip geras romanas, turi ne vieną sluoksnį.
Mano profesorius mėgo juokauti sakydamas: „Nežinome, kas buvo tie išminčiai ir kiek jų buvo. Iš dovanų – aukso, smilkalų ir miros – aišku viena: jie buvo vyrai. Moteris naujagimiui būtų atnešusi pieno mišinėlių, Nivea kremo ir sauskelnių. O jei kas dar abejojate trim Karaliais, nuvažiuokite į Kelną, nueikite į katedrą, ten rasite jų relikvijas.“
Evangelijoje vis dar pasakojama Kalėdų istorija. Tai neabejotinai viena didžiausių kada nors papasakotų istorijų. Ji kalba apie gimimą, nuo kurio pasaulis skaičiuoja laiką „prieš“ ar „po“. Ji užrašyta taip, kad jau virš 2000 metų kursto romantišką vaizduotę.
Be to, kad Kalėdų istorija pagimdė daugybę legendų, krikščionių vaizduotėje ji pernelyg dažnai užėmė ir centrinę vietą, kurios jai nesuteikė Evangelijos. Tai nestebina, pažvelgus į jos turtingumą.
Didžiajame Kalėdų pasakojime randame mažų pasakojimų, kurių kiekvienas yra prisotintas savitų archetipinių simbolių ir vaizdinių. Vienas tokių – tai istorija apie išminčius iš Rytų ir karalių Erodą.
Evangelistas Matas pasakoja, kaip įvairūs žmonės reagavo į Jėzaus gimimą. Jis sukuria galingą archetipinį kontrastą – palaiminimą ir prakeikimą, kontrastą tarp išminčių, kurie atneša dovanas naujam karaliui ir Erodo, kuris bando jį nužudyti.
Esame girdėję šią istoriją, nes ji daug kartų minima giesmėse, ikonose ir legendose. Jėzus gimė religinėje tradicijoje, judaizme, ir jo gimimas buvo paskelbtas tai tikėjimo bendruomenei tinkamu būdu – per antgamtinį apreiškimą, per angelus. Tačiau tiems, kurie nepriklauso tai tikėjimo tradicijai, reikia kito būdo sužinoti apie jo gimimą. Todėl Jėzaus gimimas jiems paskelbiamas per gamtą, astrologiją, per žvaigždes. Išminčiai pamato danguje ypatingą žvaigždę ir pradeda ją sekti, nežinodami, kur ji juos nuves.
Sekdami žvaigždę, jie susitinka su karaliumi Erodu, kuris, sužinojęs, kad gimė naujas karalius, turi piktų ketinimų. Jis prašo išminčių surasti vaiką ir grįžtant jam pranešti jo buvimo vietą, neva ir jis nueis aplankyti naujagimį. Logikos nedaug, nes jei Erodas tikrai matė grėsmę, tai kodėl jo slaptos tarnybos nepasekė svetimšalių. Tada garantuotai žinotų, kur gimė konkurentas. Bet tai visko prisižiūrėjusių ar prisiskaičiusių detektyvų logika.
Išminčiai seka žvaigždę, randa naują karalių ir atiduoda savo dovanas. O kas su jais atsitinka po to? Turime įvairių apokrifinių pasakojimų apie jų kelionę namo, bet jie, nors ir įdomūs, nėra naudingi. Mes nežinome, kas su jais atsitiko, ir būtent tai yra svarbiausia.
Jų pasitraukimas į anonimiškumą yra svarbi jų dovanos dalis. Jie dabar dingsta, nes jau padėjo savo dovanas prie jaunojo karaliaus kojų ir gali viską saugiai palikti jo rankose. Jo žvaigždė nustelbė jų žvaigždes. Užuot kovoję dėl savo buvusios vietos, jie dabar laimingai ją atiduoda jam. Kaip senasis Simeonas, jie gali laimingai nulipti nuo scenos giedodami: dabar, Viešpatie, gali atleisti savo tarnus! Mes galime mirti! Esame saugiose rankose!
O Erodas – visiškai priešingai! Žinia, kad gimė naujas karalius, jam kelia baimę, nes pats yra karalius. Šlovė ir šviesa, kurios dabar spindės ant naujojo karaliaus, gali nebespindėti ant jo. Kokia yra jo reakcija? Jis toli gražu nepadeda savo turtų prie naujojo karaliaus kojų, bet nusprendžia jį nužudyti.
Be to, norėdamas užtikrinti, kad žudikai jį surastų, jis nužudo visus apylinkės berniukus. Apie šį epizodą galima parašyti visą antropologijos knygą. Žuvys nėra vienintelė rūšis, kuri valgo savo jauniklius! Bet tikroji esmė yra kontrastas tarp išminčių ir Erodo. Pirmieji naują gyvenimą mato kaip pažadą ir jį laimina; antrasis naują gyvenimą mato kaip grėsmę ir jį prakeikia.
Tai turtinga istorija, kelianti galingą iššūkį ir klausia: kokia yra mano reakcija į naują gyvybę, ypač į gyvybę, kuri man gali atrodyti grėsminga, kuri atims dalį mano patogumų, populiarumo, šlovės ar rodomos man pagarbos? Ar galiu, kaip išminčiai, padėti savo dovanas prie jaunojo karaliaus kojų ir eiti anonimiškumo ir galiausiai mirties link, patenkintas, kad pasaulis yra gerose rankose, net jei tos rankos nėra mano rankos? Ar, kaip Erodas, tokią gyvybę laikysiu grėsme ir bandysiu ją sunaikinti, kad jos žvaigždė neužgožtų mano pasipūtimo?
Laiminti kitą žmogų – reiškia atiduoti dalį savo gyvenimo, kad kitas turėtų daugiau išteklių savo kelionei. Geri tėvai tai daro savo vaikams. Geri mokytojai tai daro savo mokiniams, geri mentoriai tai daro savo globotiniams, geri kunigai tai daro savo parapijiečiams, geri politikai tai daro savo šalims, o geri vyresnieji tai daro jauniems. Jie atiduoda dalį savo gyvenimo, kad suteiktų išteklių kitam.
Išminčiai tai padarė Jėzui.
Kai šiandien virš savo būsto durų kreida rašysi tris raides K. M. B. – pagalvok, ką darai ir ką tau tai reiškia.
