• Asociatyvi nuotrauka / „Pixabay“ nuotr.

T. Vidmantas Šimkūnas, SJ: Ar iš tikrųjų meldžiantis niekas nevyksta?

Straipsnių ciklas „Maldos metai“

T. Vidmantas Šimkūnas, 2022-10-06 homilija Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje

Lk 18, 1–8

Biblija mus moko pasitikėjimo, ištvermės ir gebėjimo laukti, o tai priešinga mūsų laiko kultūrai bei vartotojiškiems įpročiams. Mes nemėgstame laukti. Norime vis greitesnio kompiuterio, spartesnio interneto, nervinamės, jei lifto tenka laukti ilgiau nei 14 sekundžių, norime per minutę gauti kavos ar mėsainį, nė neišlipę iš automobilio ...

Taip nėra su malda. Kartais ilgai meldiesi ir, atrodo, niekas nesikeičia, niekas nevyksta. Ar iš tikrųjų niekas nevyksta? Gal vyksta, tik ne taip, kaip tikėjaisi ir ne ten, kur manei?

Prieš keliolika metų žurnalas Guideposts išspausdino istoriją apie mokytoją Mary. Ji labai stengėsi būti gera mokytoja, bet jai vis nesisekė. Klasėje buvo labai išdykęs mokinys Viljamas. Geriausius jos ketinimus jis paversdavo niekais, ir klasėje kildavo sąmyšis. Vieną rytą, prieš pamoką, mokytoja sėdėjo prie savo stalo ir kažką rašė stenograma. Staiga pro duris įėjo Viljamas ir paklausė, ką ji rašo. Mokytoja atsakė: „Rašau maldą Dievui“. „Ar Dievas moka skaityti stenogramą?“  ironiškai paklausė Viljamas. „Jis gali viską, netgi išklausyti šią maldą“, – atsakė mokytoja. Besibaigiant pamokai, Viljamui nematant, mokytoja įdėjo lapelį su malda į jo sąsiuvinį. Atrodo, tuo viskas ir baigėsi.

Po 20 metų Viljamas su savo mama tvarkė namo pastogę. Tarp jo mokyklinių knygų buvo užsilikęs ir sąsiuvinis, iš kurio netikėtai iškrito lapelis su keistu užrašu. Viljamui parūpo, kas ant to pageltusio lapelio parašyta, bet negalėjo perskaityti. Tuo metu jis jau buvo verslininkas, turėjo savo biurą, tad lapelį nunešė sekretorei, kad ši perskaitytų. Ji pasakė, kad tai labai asmeniška ir pažadėjo besibaigiant darbui „vertimą“ palikti ant jo stalo.

Viljamas perskaitė: „Brangus Dieve, neleisk, kad mano darbas nueitų niekais. Aš negaliu suvaldyti klasės, nes Viljamas viską sujaukia. Paliesk jo širdį, nes jis gali tapti arba labai geru, arba labai blogu žmogumi“. Paskutinis sakinys kaip kūjis trenkė Viljamui. Dar tą pačią dieną jis svarstė, ar imtis nešvaraus sandorio, kuris atneštų greitų pinigų. Istorija nemini, kas tai buvo – prekyba narkotikais, kontrabanda ar dar kas nors, ji tik mini, kad tai būtų Viljamą įtraukę į blogio ratą ir kad jis nepasidavė. Praėjus dvidešimčiai metų mokytojos malda suveikė. Viljamas atsilaikė.

O kokia mano malda? Ką darau, kai turiu svarbų susitikimą, ar reikia priimti gerą sprendimą?

Svarbius dalykus mes įtraukiame į savo dienotvarkę, įsivedame priminimą į telefoną. Jeigu mums santykiai su žmogumi svarbūs ir norime dar artimesnių, tai tikriausiai planuojame, kur ir kada su juo susitiksime.

Jeigu Dievas man yra svarbus, o malda yra būdas su juo susitikti, pabendrauti, tai ar aš į savo dienotvarkę įtraukiu laiko susitikimui su juo? Gal sakysime, užmirštu pasimelsti? Bet kuris iš mūsų esame įsivedęs į telefoną priminimą pasimelsti?  

Prašymo malda nekeičia Dievo, tačiau ji keičia mus! Grįždami prie Dievo per maldą, mes visa atiduodame į Jo rankas. Tai atstato teisingus santykius su Juo. Pasaulis ir visa, kas egzistuoja, yra sukurta Dievo, Jo palaikoma, ir amžinai bus Jo rankose.

Tokia prašymo malda kai ką suteikia mums. Tuščiomis, atviromis rankomis mes ateiname priimti, esame dėmesingi tam, kas gali įvykti, jautresni poreikiams žmonių, kuriuos patikėjome Dievui. Nusiteikiame nesavanaudiškai jiems padėti, būti Dievo rankomis. Tokioje maldoje visada yra dalis mūsų gyvenimo, taigi mes galime dar giliau suvokti, kaip Dievas veikia šiame pasaulyje ir jam jautriau atsiliepti.

Jeigu kam stigtų motyvo melstis, ar atrodytų, kad galima geriau praleisti laiką, paskaitysiu trumpą tekstą.

Kodėl aš meldžiuosi:

Aš meldžiuosi, nes esu krikščionis,

o gyventi krikščioniškai man reikia pagalbos.

Aš meldžiuosi, nes gyvenime turiu priimti sprendimus, o pasirinkimai ne visada aiškūs,

kad pasirinkčiau teisingai, man reikia šviesos ir patarimo.

Aš meldžiuosi, nes man kyla abejonės,

kad bręsčiau tikėjime, man reikia pagalbos.

Aš meldžiuosi, nes beveik viskas, ką turiu, man yra duota

Ir man dera padėkoti.

Aš meldžiuosi, nes Jėzus meldėsi savo Tėvui,

Tad jeigu jis manė, kad tai svarbu, tai yra svarbu ir man.

Autorius:

T. Vidmantas Šimkūnas, SJ, gimė Alytaus apskrityje 1964 m. Augo 5 vaikų šeimoje. Po 2 metų tarnybos sovietinėje kariuomenėje Šiaurės Kaukaze, 3 metus stojo į kunigų seminariją, KGB vis neleido priimti. 1986 m. įstojo į SJ naujokyną pogrindyje. 1993 m. įšventintas kunigu dirbo didelėje parapijoje Klaipėdoje. Teologijos licenciatą, vėliau (2008 m.) – teologijos daktaro laipsnį įgijo Insbruke. Dėstė kursus „Krikščionybė ir kultūra“, „Medijos ir religija“ VU, VGTU, LMTA. Buvo paskirtas Lietuvos jėzuitų provincijos ekonomu, vėliau provincijolu. 2021 m. įsteigus Centrinės Europos provinciją, iki 2024 m. balandžio mėn. buvo administracijos vadovas. Šiuo metu Vilniaus šv. Jonų bažnyčios rektorius ir VU kapelionas.

Naujienlaiškis

Das Magazin „Jesuiten“ erscheint mit Ausgaben für Deutschland, Österreich und die Schweiz. Bitte wählen Sie Ihre Region aus:

×
- ×