T. Vidmanto Šimkūno homilija Vilniaus šv. Jonų bažnyčioje (2026-09-13, pgl. Rom 14, 7–9)
Apaštalas Paulius šiandien pasako žodžius, kuriuos lengva išgirsti, bet ne taip lengva iš tikrųjų priimti: „Nė vienas iš mūsų negyvena sau ir nė vienas sau nemiršta“.
O kam gi gyvename, jeigu ne sau? Juk nuo pat ryto gyvename savo gyvenimą, turime savo rūpesčių, savo planų, savo džiaugsmų, savo nuovargį. Net tikėjimą vadiname „mano tikėjimu“, „mano santykiu su Dievu“.
Tačiau Paulius tarsi ištraukia mus iš šio uždaro rato.
Jis sako: tu nesi savo gyvenimo centras ir viešpats. Tai labai prieštarauja mūsų kultūrai. Vienas amerikietis vyskupas šį prieštaravimą parodo kalbėdamas apie aktyvią eutanaziją. Jis sako, kad už jos slypi nuostata: „Mano gyvenimas, mano mirtis, mano sprendimas ir mano pasirinkimas“. Nebūtų lengva surasti labiau prieštaraujantį teiginį Pauliui ir krikščionybei.
„Ar gyvename, ar mirštame – esame Viešpaties.“ Nors ir sakome „mano Dieve“, bet ne Dievas priklauso mums, o mes Dievui.
Gal matėte 2012 metų Ang Lee filmą „Pi gyvenimas“? Ten yra scena, kai nuskendus laivui berniukas Pi atsiduria gelbėjimosi valtyje. Gal prisimenate, kas su juo buvo valtyje? Orangutangė, zebras, hiena ir Bengalijos tigras. Galiausiai valtyje liko tik berniukas ir tigras. Kai kilo baisi audra, Pi iškėlė rankas ir meldėsi. Jis nepriekaištavo Dievui, kad čia atsidūrė, neprašė maisto, neprašė išgelbėti. Jo malda buvo nuostabi: „Dieve, aš esu tavo laivas“. Ką daugiau tokioje situacijoje gali pasakyti ar padaryti? Tik save pavesti Dievui… Bet prieš tai turi būti girdėjęs, o gal ir išmėginęs patirtį – aš negyvenu sau ir sau nemirštu.
Vienas austrų teologas sako: „Krikščioniškoji viltis prasideda ne nuo mūsų pastangų pasiekti Dievą. Ji prasideda nuo to, kad Dievas jau yra mus pasiėmęs“.
Kristus nėra Viešpats tik tol, kol mums sekasi. Jis nėra Viešpats tik mūsų gražiomis gyvenimo dienomis.
Jis yra Viešpats ir ten, kur mes patys jau nebesugebame nieko kontroliuoti. Gyvenime, mirtyje ir anapus mirties – Jis yra Viešpats.
Gal todėl šie Pauliaus žodžiai ypač brangūs tampa žmogui, kuris jaučia savo gyvenimo trapumą.
Kai žmogus supranta, kad nebegali visko padaryti, kaip anksčiau ir vis labiau reikia kitų pagalbos, ar net ir jos nepakanka, tada lieka vienas klausimas: Kuo galiu kliautis ir į kieno rankas galiu atsiduoti?
Paulius šiandien atsako: į Kristaus rankas.
Galbūt tikėjimo branda yra būtent tai – ne viską suprasti, ne viską gebėti kontroliuoti, ne neklysti ir viską išspręsti, bet vis labiau išmokti atsiduoti Tam, kuriam priklausome.
Todėl šiandien galime ne tik klausytis Pauliaus žodžių, bet ir juos paversti malda:
Viešpatie, mano gyvenimas nėra tik mano.
Mano sėkmė ir laimė nėra tik mano.
Ir mano kančia nėra tik mano.
Mano artimieji nėra tik mano.
Ir mano mirtis nėra tik mano.
Galų gale, kai nebeliks nieko, ko galėtume įsikibti, liks tik tai, ką Paulius šiandien taip paprastai pasako:
„Esame Viešpaties.“
Ne todėl, kad buvome tobuli.
Ne todėl, kad viską supratome.
Ne todėl, kad niekada neklydome.
Mes esame Viešpaties todėl, kad Kristus numirė ir prisikėlė dėl mūsų.
Todėl mūsų gyvenimas nėra kelias į nebūtį.
O į Tą, kuriam priklausome nuo pradžios iki pabaigos.
Ar gyvename, ar mirštame, esame Jo.
Todėl ramūs ir drąsūs einame į naują savaitę.
