• Nuotr. Unsplash.com
1 / 1

T. Mindaugas Malinauskas, SJ: Kasdienybės mistika

Taip jau nutiko, kad mes tapome ryškiai besikeičiančio Bažnyčios veido liudininkais. Dabar tikintieji lanko bažnyčią dėl kitokių motyvų, nei tai darė jų tėvai ir protėviai. Natūralu, kad klausiame, kokia bus ateities Bažnyčia ir ar tikintieji joje dar ras tai, ko giliai trokšta. Jėzuitas Karlas Rahneris mums paliko tokią ištarmę: „Atsidavęs ateities krikščionis bus arba mistikas, kuris „kažką“ patyrė, arba jo apskritai nebebus.“ Tam pritaria ir dvasingumo teologai, ragindami peržvelgti šiandienos dvasingumą ir jį atnaujinti mistikos patirčių akivaizdoje. Kalbame apie tam tikrą kiekvieno krikščionio mistinę dimensiją, atpažįstamą labiau ar mažiau netobulame kasdieniame gyvenime ir daugiau ar mažiau intensyvioje tiesos patirtyje, dėl kurios mes įgyjame savo tapatybę. Ir pati krikščionybė turi šią mistinę dimensiją, pasireiškiančią kasdieniame kiekvieno krikščionio gyvenime ir parengiančią tikinčiuosius sąmoningai ir valingai patirti tiesioginę Dievo akivaizdą, kurią iki galo išgyvensime amžinybėje.

Bėda ta, kad šiandien mistika vis dar suprantama kaip ypatinga dovana, o gal „prakeiksmas“, skirtas pavieniams, dažnai perdėm šventiems, o kartu keistiems asmenims, dovanai gavusiems tokią privilegiją, pasireiškiančią per vadinamąją „įlietąją kontempliaciją“, dažnai lydimą kūno ir sąmonės funkcijų praradimo, dvasios pagavų, ekstazių, vizijų ir kitokių sunkiai paaiškinamų reiškinių. Senesniuose dvasingumo vadovėliuose galima rasti teiginių, nurodančių, kur krikščionio gyvenime yra vietos mistikai: ogi tik tam tikrų Dievo išrinktų asmenų, padariusių didelę pažangą asketinėse praktikose, gyvenimuose, tarsi vainikuojant asketinį gyvenimą jautresniu ir atidesniu santykiu su Dievu. Pats dvasingumas dažnai tapatinamas ne su mistika, o su askeze, tai yra grynai žmogiška dvasine veikla ir pastangomis, sąmoningai ar ne užtemdant pirminį Dievo malonės veikimą ir iniciatyvą.

Autorius:

T. Mindaugas Malinauskas, SJ, į Jėzaus Draugiją įstojo 2002 metais. 2002–2004 metais Šiauliuose atliko naujokyną, 2004 m. davė pirmuosius įžadus, po kurių išvyko teologijos studijoms į Insbruką (Austrija), kadangi filosofijos studijas buvo baigęs anksčiau kunigų seminarijoje. Baigęs teologijos magistratūros studijas, 2007 metais įšventintas diakonu ir pradėjo kapeliono darbą Kauno jėzuitų gimnazijoje. Kunigystės šventimus gavo 2008 metais. Nuo 2012 metų sausio dirbo Vilniaus universiteto kapeliono padėjėju. 2015–2017 metais studijavo Romoje pagal ignaciškojo dvasingumo licenciato studijų programą, o nuo 2017 metų – pagal doktorantūros studijų programą. 2021 m. kovo–liepos mėn. Neapolyje atliko terciato programą. Šiuo metu darbuojasi Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje, yra Lietuvos krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės Bažnyčios asistentas.

Naujienlaiškis