Gerus reklaminius šūkius lengva įsiminti. Išgirdę „Kvadratinis, skanus, geras“ (vok. Quadratisch, praktisch, gut), iš karto suprantame, kad kalbama apie šokoladą. Žinome trumpą Jeronimo Nadalio, artimo šv. Ignaco bendradarbio, lotynišką formulę: spiritu, corde, practice. Dvasingas, nuoširdus, praktiškas – toks turi būti jėzuitas. Ši trumpa formulė gali įkvėpti kiekvieną pakrikštytąjį.
Vardijant dalykus, aš stebiu eilės tvarką. Kas įvardijama pirmiausia? Žinome, kad norėdami teisingai užsegti marškinius ar palaidinę, pradedame nuo pirmos sagos. Kai ji užsegama teisingai, tada sutampa ir visos kitos. Jeigu ne, susisagstome kreivai. Nadalis pradeda ne nuo „praktiškas“, o nuo „dvasingas“. Ši seka paremta patirtimi, kad dvasinė prieiga neatsiranda savaime. Savaime kyla tik praktinė būtinybė. Dvasinį požiūrį turime pasirinkti sąmoningai.
Krikščioniškoje tradicijoje turime daug ženklų, kurie mums primena, kad esame ir dvasiniai žmonės: sekmadienis su pamaldomis, bažnyčių varpai, kryželis ant grandinėlės po kaklu, rožinis – kišenėje. Šie priminimo ženklai mums padeda sąmoningai pasirinkti dvasinę prieigą versle, biure, šeimoje, draugijose. Galiausiai svarbu klausti ir suvokti, ką mano atveju darytų Jėzus.
Nuoširdumas – antroji prieiga prie tikrovės. Būti nuoširdžiam yra daugiau nei būti maloniam. Nuoširdumas glaudžiai susijęs su empatija. Nuoširdus žmogus jaučia, kaip jaučiasi kitas. Kaip galime tapti nuoširdžiais, empatiškais žmonėmis?
Klausydamas išpažinčių kartais paklausiu: „Ar jūs mėgstate grietininį tortą“? Šis klausimas nustebina išpažintį atliekantį žmogų. Tačiau aš į jį žiūriu rimtai. Juk pirmiausia privalau ką nors gera padaryti pats sau! Pats save mėgti. Tada kur kas lengviau pamėgti ir kitus žmones. Jei pažįstu savąsias silpnybes, lengviau pakeliu ir kitų. Pirmoji vieta, kur galima šito išmokti, yra mūsų šeima. Paskui prisideda draugai, žmonės, supantys mokykloje, darbovietėje ir draugijose, kuriose aktyviai dalyvaujame. Visur esama lūkesčių, įtampų ir nusivylimų, bet mūsų sielai svarbiausia, kaip mes elgiamės su tais žmonėmis.
Jaučiu, kad kartais man pristinga savarankiškumo. Tačiau dažnai pavyksta suprasti ir kito žmogaus perspektyvą. Būti kitam geram, kitam linkėti gero ir leisti jam tai pajusti. Būtent tai turime omenyje, kai kalbame apie nuoširdų žmogų.
Ir galiausiai – praktiškumas. Galbūt esate girdėję pasakojimą apie tris žmones, kurie skrido karšto oro balionu ir stipraus vėjo buvo nublokšti į nežinomą teritoriją. Nusileidę ant medžio lajos, jie klausia apačioje susirinkusių žmonių: „Kur mes esame“? Iš apačios atsako: „Oro baliono krepšyje.“ Atsakymas teisingas, bet nenaudingas.
Mums reikia praktiškų gairių, veikimo modelių, Youtube‘o filmukų, kurie mums paaiškina, parodo, kaip šokti, virti, groti, kaip dirbti su kitais, kaip įgyvendinti sumanymus. Praktiškai veikdami, mes pastebime savo galimo veikimo erdvę ir tai, kiek esame savarankiški. Veikimo erdvė – mano mėgstama frazė! Matyti savo veikimo erdves ir jas panaudoti kitų labui kartais sunku, tačiau toks mėginimas padovanoja gražią patirtį, kad kai ką pasiekei.
Dvasingas, nuoširdus, praktiškas. Į dieną pažvelgti iš šių trijų perspektyvų. Galbūt norėtumėte pamėginti?
Straipsnis publikuotas jėzuitų žurnale Jesuiten 2021, 4
Iš vokiečių kalbos vertė t. Vidmantas Šimkūnas, SJ
