• T. Artūras Sederevičius, SJ. Artūro Staponkaus nuotr.

T. Artūras Sederevičius, SJ: Dievui visai nesvarbūs mūsų turėjimai

„Adventas yra prisiminti, kas aš esu kaip žmogus. Ne tai, ką turiu – Dievui visai nesvarbūs mūsų turėjimai, o kas aš esu be to turėjimo? Kaip galiu tapti Dievo kojomis ir rankomis, kad pasiekčiau tuos, kurie galbūt yra tamsumoje, neviltyje, liūdesyje ir neščiau jiems Dievo žinią ir malonę“, primena t. Artūras Sederevičius, SJ. 

Toliau pateikiame t. Artūro pokalbį, publikuotą „Šiaulių krašto“ naujienų portale (2022-12-13).

– Iki šv. Kalėdų gyvename Advento keturias savaites, priminkite, kokia yra Advento esmė?

– Mes dabar tarsi įsidedame į šv. Kalėdų šventės laukimo rėmus. Bet Adventas yra platesnės prasmės. Kai dalyvaujame liturgijoje, Advento laike skaitiniai kreipia mus į Mesijo laukimą (prisimename Jo gimimą Betliejuje) ir antrąjį Kristaus atėjimą kaip teisėjo laikų pabaigoje.

Kai žingsniai silpnėja, tikinčiam ir netikinčiam visada gerai pamąstyti apie savo žingsnių prasmingumą.

Verslo sąvokomis kalbant, tol, kol esi „pelningas“, esi reikalingas. O kai tampi našta, nes tave reikia išlaikyti, tai savo prasmę prarandi. Bet žmogus ypatingas ne dėl to, kad jis kažką gali, o dėl to, kad jis Dievo kūrinys ir yra pakviestas tapti savo gyvenimo ir pasaulio bendrakūrėju su Dievu. 

Adventas – priminimas apie tai, ką sudedame į savo gyvenimą, kur mūsų santykis su Dievu. Per kasdienę rutiną mes daugelį dalykų, kurie yra svarbūs, primirštame, o daug dalykų tampa reikšmingi, nors nėra tokie svarbūs.

Matyt, mūsų priešininkas diegia tokią nuotaiką, kad nieko nespėju, nieko negaliu, ir tik juokiasi iš mūsų postringavimų, kad nieko nespėju, tai nieko ir nedarau. Vietoj to, kad galvotume apie dešimtis darbų ir nieko nepradėtume, geriau galvoti apie vieną darbą ir jį pradėti. Advento metu mes kviečiame, kad žmogus daugiau sutelktų dėmesį ne į visą visumą, o į tai, ką savo gyvenime norėtų peržvelgti, pakoreguoti. Pažiūrėti ir pareflektuoti, kokius dalykus ir kokią prasmę vienas ar kitas žingsnis mums davė.

– Vis anksčiau prasideda šventinis šurmulys, jau lapkritį kalėdines eglutes puošiame, kalėdinių dovanų ieškome. Kaip į tai žiūrite?

– Šitie pasauliniai dalykai nėra blogi, bet ar jie naudingi mano dvasiniam augimui? Adventas – kreipinys į dvasinį augimą ir dvasinį atsinaujinimą. Jeigu trukdo šurmulys, gali pasirinkti erdvę, kurioje jautiesi ramesnis. Man blizgučių pilnos parduotuvės netrukdo. O verslo žmogus mato kam kas akis blizgina ir tuo tik džiaugiasi.

Bet jeigu namuose turiu pilną dėžutę girliandų ir eglutės žaislų, ar verta naujų pirkti? Nieko blogo, jeigu noriu atsinaujinti. Bet gal geriau pasidėlioju: ar tą eurą išleisiu blizgučiui, ar prasmingesniam dalykui paaukosiu? Gal dėl savęs išleisiu, o gal geriau kitam paaukosiu?

Žmogus tampa žmogumi pagal Dievo paveikslą, kai pamato šalia savęs kitą, reikalingą pagalbos. Dievas tokio žmogaus norėjo, tokius mus sukūrė, bet mes dažnai tą paveikslą primirštame.

Adventas yra prisiminti, kas aš esu kaip žmogus. Ne tai, ką turiu – Dievui visai nesvarbūs mūsų turėjimai, o kas aš esu be to turėjimo? Kaip galiu tapti Dievo kojomis ir rankomis, kad pasiekčiau tuos, kurie galbūt yra tamsumoje, neviltyje, liūdesyje ir neščiau jiems Dievo žinią ir malonę.

Tikintieji ateina į bažnyčią, kad prisisemtų tos malonės ir ją išdalintų. Dovanai gavo – dovanai ir išdalino. Bet jeigu galvoja, kad taip save išdalija, tai greitai išsisemia ir tada jau jiems patiems reikia pagalbos.

– Pastarieji metai pažymėti karo Ukrainoje ženklu, nerimo daug. Kaip manote, kur yra stiprybės šaltiniai, kas padeda atlaikyti negandas?

– Trumpiausias atsakymas – stiprybė yra Dievo Žodyje. Bet jį suprasti reikia daug drąsos. Nes Dievo pedagogika priešinga žmogiškai nuotaikai. Evangelijoje kalbama, jog „aš nenoriu nė vieno žmogaus pražūties, noriu visus išgelbėti“. Dievui ir lietuvis, ir ukrainietis, ir rusas yra brangūs. Mes norime, kad Dievo teismas iš karto įvyktų ir meldžiame, kad tie žmonės, kurie pradėjo ir tęsia karą, būtų sunaikinti. O Dievas mato kiekviename kruopelytę pokyčio vilties, žemėje mes bręstame amžinybei.

Kartais norisi, kad daug kliuvinių iš mano gyvenimo pasitrauktų, bet kliūtys mane brandina kaip žmogų.

– Kokias prisimenate savo pirmąsias šv. Kalėdas?

– Pirmosios šv. Kalėdos nebuvo labai dvasingos, nes mūsų šeima tuo metu nebuvo labai religinga.

Kūčios, kad ir buvo uždraustos švęsti, buvo švenčiamos. Mes jau iš pat ryto ruošdavomės, žinodavome, kad ta diena bus kitokia. Rytą su tėte eidavome ieškoti eglutės, parsinešdavome iš miško. Mama ir seserys namus tvarkydavo ir ruošdavo Kūčių patiekalus. Kad ir nebuvome labai religingi, pagal močiutės paprotį laikydavomės pasninko.

Kūčios – šeimos šventė: iš ryto darbas, eglutės puošimas, o vakare susėdimas prie bendro stalo, pabuvimas kartu ir bendravimas. O rytojaus dieną turėjo būti dovanėlės, Kalėdų senelis į vienkiemius užeidavo, o jeigu į namus negalėdavo patekti, tai prie durų, ant slenksčio, palikdavo.

Laukdavome dovanų – vaikui niekada dovanų nebūna per daug.

– Esate Šiaulių jėzuitų mokyklos kapelionas, bendraujate su vaikais, kokius dalykus jiems akcentuojate?

– Bendrystės, draugystės, kaip galiu bendrystėje su kitais gyventi. Nuo darželio tuos dalykus vaikui svarbu diegti.

Kai anksčiau buvo gausios šeimos – augo ir dešimt, ir penkiolika vaikų, socialinė aplinka namuose buvo kitokia. Suprasdavai, jog esi ne vienas ir turi su kitais dalintis. Jeigu skanesnis kąsnis atitekdavo tau, kaip mažesniam, tai atsiradus šeimoje dar mažesniam, tas kąsnis jau jam atitekdavo.

Dabar šeimose daugiausia auga vienas ar du vaikai ir jų patirtys yra visai kitokios. Natūralu, kad mokykloje yra savos taisyklės. Atėjus į mokyklą reikia suprasti, kad to paties amžiaus ir poreikių vaikų yra daug ir kad turi matyti kitą šalia savęs.

– Kaip manote, kokių dovanų vaikai laukia?

– Savo vaikystę prisiminęs, manau, tai turi būti kažkas saldaus ir malonaus. Nebūtina džiuginti brangybėmis už šimtus eurų.

– Kaip pats švenčiate šv. Kalėdas? Su kuo sėsite prie Kūčių stalo?

– Švenčiu darbingai (juokiasi).

Aš kilimo nuo Plokščių, Šakių rajone. Mano mama gyvena su mano seserimis tame pačiame ūkyje, dukterėčios tik po miestus išsilakstę. Kol buvau Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktorius, būdavo galimybė kartu su mokykla atostogauti, tad Kūčias ir šv. Kalėdas švęsdavau su šeima. Dabar trečius metus per Kūčias būsiu vienas Šiauliuose. Išleidžiu savo kolegą pabūti su šeima. Bet nebūsiu visai vienišas – yra dabar priemonių bendrauti vaizdu su kitais per internetą. Antrą Kalėdų dieną parvažiuosiu į tėviškę.

– Vadinasi, esate patyręs, ką jaučia vieniši žmonės per šventes?

– Taip. Kai teko Amerikoje patarnauti vienoje parapijoje, tai ten vieniši žmonės galėdavo į parapijos namus susirinkti ir prie bendro Kūčių stalo susėsti, švęsti. Po truputį ir pas mus atsiranda tokių minčių, sukviesti 10–15 vienišų žmonių prie bendro Kūčių stalo.

– Iš Vilniaus atvažiavote tarnystei į Šiaulius, koks čia gyvenimas?

– Man dabar atostogų metas. Mokykloje (Vilniaus jėzuitų gimnazijoje) buvo darbas nuo ryto iki nakties ir tai dar visko nespėji, o dabar ketvirtus metus gyvenu rekolekcijų dvasia, ramiai ir kitus skatindamas neskubėti, dešimt darbų iš karto nedaryti, pasirinkti du tris. Padarysi ir džiaugsmo bus, kad bent žingsnelį žengei į priekį.

Jeigu ne pandemija ir karantinas, geriau Šiaulius būčiau pažinęs. Turiu apgailestauti, kad dar ne viskas aplankyta. Be to, nesu drąsus. Iš vaikystės nedrąsumas atsineštas. 26 metai kaip esu kunigas, bet jaudulio yra prieš kiekvienas šv. Mišias ir nenoriu to jaudulio prarasti.

– Ko linkite visiems, laukiantiems šv. Kalėdų?

– Linkiu kitiems, tuo pačiu ir sau, būti kuo daugiau žmogumi. Priimti kitą žmogų su jo silpnybėmis ir galimybėmis, leisti jam ir klysti, ir pasitaisyti. Tegul būna širdis atvira gebėti žengti prasmingus žingsnius. Kai klystu ir atsiprašau, susitaikau, tai yra dieviška. Tai pareikalauja daug jėgų, bet yra raktas į bendrystę su kitais. Linkiu neakcentuoti silpnybių, o matyti žmogaus pastangas. Leiskime žmogui turėti galimybe augti, bręsti, kad ir klystant.

Naujienlaiškis

Das Magazin „Jesuiten“ erscheint mit Ausgaben für Deutschland, Österreich und die Schweiz. Bitte wählen Sie Ihre Region aus:

×
- ×