T. Artūras Sederevičius SJ: Čia jaučiuosi laimingas

Dar pavaduodamas tėvą Antaną Saulaitį per jo atostogas garsėjote kaip praktiškų reikalų tvarkytojas ir drąsus nereikalingų daiktų išmetėjas, pavyzdžiui, – klausyklos.

Tėvas Antanas neatostogaudavo: jis vykdavo į misijas, skautų ir jaunimo stovyklas, lankydavo kituose kraštuose gyvenančius lietuvius. O man patinka fizinis darbas ir praktiniai reorganizavimo uždaviniai, gal todėl, kad aiški seka ir greitai matyti rezultatas. Tad, pavaduodamas t. Antaną, stengiausi sutvarkyti kai kuriuos dalykus, kad jam liktų laiko svarbesniems uždaviniams, darbui su žmonėmis. Be abejo, nieko nedariau su juo nepasitaręs. Padėjau sutvarkyti misijos biblioteką, o klausyklos tikrai neišmečiau. Misijos bažnyčioje reikėjo rasti vietą neįgaliųjų rampai, todėl klausyklą perkėlėme į zakristiją.

Ar Palaimintojo Jurgio Matulaičio misija yra pirmoji paskyrimo vieta, kur jūs esate parapijos šeimininkas, ir kaip jaučiatės šiose pareigose?

Šiauliuose taip pat buvau rektorius, tačiau, žvelgdamas į praėjusius pirmuosius tarnystės metus Lemonte, galiu sakyti, kad čia, palyginti su darbu Lietuvoje, yra daugiau laisvės veikti. Lietuvoje viskas buvo susiję su mokyklomis, gyvendavau mokyklos ir jos poreikių ritmu. Palyginti su patirtimi Lietuvoje, čia atvykęs kaip misijos direktorius galėjau veikti savo būdu.

Brangiausias man yra misijos ir kitų čia gyvenančių žmonių priėmimas – labai nuoširdus, rūpestingas, padrąsinantis, draugiškas. Galbūt tas bendravimo būdas labiausiai ir traukė čia atvykti, jaučiau, kad galėsiu nuoširdžiai stengtis atliepti žmonių rūpesčius ir poreikius. Lietuvoje vis dar juntama riba tarp kunigo ir žmonių. JAV įprasta tiesiogiai bendrauti, galbūt dėl kultūrinių skirtumų žmonės yra atviresni. Pvz., Lietuvoje, dirbdamas Vilniaus jėzuitų gimnazijos direktoriumi, buvau atsakingas už priėmimo į gimnaziją procesą, todėl, norėdamas išlikti nešališkas, negalėjau artimai bičiuliautis.

Kas dar misijoje ar kitose JAV išeivijos bendruomenėse yra kitaip nei įprasta Lietuvoje? Kas nustebino ar tiesiog buvo nauja?

Džiaugiuosi čia gyvenančių lietuvių tarpusavio bendryste, taip pat ir su kunigu. Pvz., per laidotuves Lietuvoje žmonės tik ateina ir išeina, čia daug daugiau bendrystės su šeima ir artimaisiais, žmonės kalbasi po keletą valandų. Taip užsimezga glaudesnis ryšys, geriau pažįstame vieni kitus. 

Kitas pavyzdys. Lietuvoje, mes, jėzuitai, kaip vienuoliai, esame jėzuitiškoje aplinkoje, bendravimas su vietos vyskupija minimalus. Darbuodamasis misijoje Lemonte kunigas visiškai įsitraukia į arkivyskupijos gyvenimą. Vyksta nuolatiniai vikariato, dekanato ar arkivyskupijos susitikimai, rengiamos kunigų brandumo, dvasinio augimo programos. Kiekvienas kunigas susitinka su vyskupu, aptaria savo metų planą, vėliau vyksta ataskaitinis susitikimas, peržvelgiama, kaip sekėsi planą įgyvendinti. Teko dalyvauti programoje naujiems klebonams. Kunigai buvo supažindinami su arkivyskupijos struktūra, laukiančiais uždaviniais, lūkesčiais ir informuojami apie visokeriopą palaikymą. Tas arkivyskupijos rūpestis yra pozityvus – vyskupui rūpi ne tik parapijos ar misijos sielovada, finansiniai reikalai, bet ir tavo gyvenimas, asmeninis augimas. Manau, kad šių dalykų tikrai galėtume pasimokyti ir pritaikyti Lietuvoje. Be to, JAV pasauliečiai atlieka didelį ir svarbų vaidmenį tvarkant parapijos reikalus. Šį principą ir aš stengiausi taikyti prieš išvykdamas iš Šiaulių jėzuitų bažnyčios, tad dabar džiaugiuosi, kad jie puikiai tvarkosi.

Palaimintojo Jurgio Matulaičio misija – tik viena iš daugiau kaip 50-ties lietuviškų organizacijų, gyvuojančių Pasaulio lietuvių centre, įsikūrusiame didžiuliame pastate, kuriame anksčiau veikė vincentiečių kunigų seminarija. Kaip sekasi bendradarbiauti su jomis?

Man smagiausia, kad visos po Pasaulio lietuvių centro stogu esančios organizacijos labai mielaširdingai, draugiškai sutaria, vieni kitus palaiko. Nuolat vyksta susitikimai, bendros veiklos, visuomet malonūs kvietimai į įvairiausias organizacijų šventes, renginius ir pan. Vykau į Lemontą darbuotis kaip misijos direktorius, patarnauti jos žmonėms, tačiau netrukus supratau, kad jėzuitiškos tarnystės plotmė ir jos uždaviniai šioje tikrai ypatingoje vietoje kur kas didesni. Čikagoje ir priemiesčiuose – didžiausias išeivijos lietuvių susitelkimas. Praėjusiame šimtmetyje, dar ne taip seniai, čia veikė bent dvylika lietuviškų parapijų. Šiandien esame likę tik dvi nuolat veikiančios katalikiškos lietuvių parapijos, o lietuvių bendruomenė – didžiulė. Misija įkurta pačioje lietuviško gyvenimo širdyje – Pasaulio lietuvių centre, kuriame daugybė lietuviškos veiklos – chorai, šokių kolektyvai, darželis, meno mokyklėlės, įvairios nepelno organizacijos, sporto klubai, lituanistinė Maironio mokykla su beveik 600 moksleivių ir t. t. 

Tad lietuvių jėzuitų tarnystė neapsiriboja vien darbu PJM misijoje, nes evangelizacija ir sielovadinė veikla reikalinga šioje plačioje lietuvių bendruomenėje. Vadovaudamasis popiežiaus Pranciškaus raginimu, suprantu, kad turime plačiai atverti misijos duris ir eiti į šią bendruomenę, žmones drąsinti ir kviesti užmegzti artimesnę bendrystę su Dievu. Labai ryškus jaunimo ir jaunų šeimų evangelizacijos poreikis, reikia rasti būdų, kaip prieiti prie tų tautiečių, kurie dar nedrąsūs ar nepasirengę būti toje bendrystėje. Manau, asmeninė pažintis, laikas praleistas kartu, paskatina vis drąsiau prisidėti prie misijos bendruomenės, drauge pažinti Dievo kvietimą ir meilę mums. 

Pirmieji jūsų tarnystės metai prabėgo nepaprastai greitai. Atrodo, kad misijoje ir Pasaulio lietuvių centre puikiai jaučiatės. Ar galėtume sakyti, kad radote savo vietą, kur Dievas jus pašaukė vykdyti jūsų jėzuitišką misiją?

Šiandien galiu drąsiai sakyti, kad Palaimintojo Jurgio Matulaičio misija ir Lemontas yra mano vieta ir mano namai. Čia jaučiuosi laimingas. Su meile ir džiaugsmu priimu kiekvieną ir esu pasirengęs visokeriopai tarnauti mūsų bendruomenės žmonėms. Labai noriu toliau stiprinti ryšius su Maironio lituanistinės mokyklos bendruomene – čia geriausias veiklos laukas, kur vaikus, jaunimą ir tėvelius galime pakviesti užmegzti artimesnį ryšį su Dievu per bendras veiklas ir tarnystes savo artimui. Norisi kuo daugiau įsitraukti į bendrus projektus su kitomis organizacijomis, ateitininkais, skautais. Būdamas čia, PJM misijoje ir šioje išeivijos bendruomenėje, matau didelį sielovadinės pagalbos poreikį. Savo tarnystę dar tik pradėjau ir norisi tas iniciatyvas, bendrystę puoselėti ir auginti, o tam, žinoma, reikia laiko.