Teko keliauti iš valstybės į valstybę, ar mokslai dėl to nenukentėjo?
Man pačiam sunku spręsti, tačiau, kaip atrodė, viskas buvo normaliai. Tiesa, nors jau buvau baigęs keturias klases ir pradėjau eiti į gimnaziją Vokietijoje, atvykę į JAV kartu su sese kurį laiką buvome trečiokai. Tačiau paskui mane perkėlė į penktą klasę, ir viskas buvo gerai. Lankiau aštuonmetę lituanistinę (šeštadieninę) mokyklą, kurioje galėjau bendrauti su kitais lietuviukais, nebuvo pavojaus užmiršti gimtąją kalbą.
Aišku, tautiškumo ir asmenybės ugdymo požiūriu labai svarbios buvo skautų stovyklos, į kurias važiavau kiekvieną vasarą. Čia pirmą kartą sutikau lietuvį kunigą jėzuitą – Juozą Vaišnį. Mane sužavėjo jo nuoširdus bendravimas.
Pirmąją komuniją priėmėte jau JAV?
Ne, dar Vokietijoje. Kai pasitraukėme į Lietuvos, kurį laiką – iki 1945 metų žiemos, gyvenome dabar Lenkijai priklausančiame, o tuomet Vokietijai, Bžege. Iš ten į Vokietijos gilumą pasitraukėme, kai visai priartėjo sovietų kariuomenė. Šiame mieste lankiau tikybos pamokas, vaikščiojau į bažnyčią. Neatsimenu, ko buvau mokomas, bet pats vaizdas ir jausmas giliai įsirėžė. Keisčiausia, kai dar šiandien tenka patirti tokį gilų išgyvenimą, kada nesąmoningai kalboje prasiveržia vokiški žodžiai. Tai tik parodo, kokia mūsų vaikystės patirtis yra stipri.
Paskui jau pabėgėlių stovykloje Augsburge turėjome labai gerą kapelioną. Jis mus rengė Pirmajai Komunijai. Turinio neatsimenu, bet atsimenu jaukų jausmą. Pirmoji Komunija buvo ne tiek tikėjimo tiesų išmokimas atmintinai, kiek įsitraukimas į bendruomenę, bendrystės pajauta. Labai gerai pamenu, kad Pirmosios komunijos ėjau 1948 metų gegužės 2 dieną.
Kada pradėjo galvoje suktis mintys apie kunigystę?
Kažkaip nuo vaikystės man jų natūraliai kildavo. Kai atvažiavome į JAV, didelė gyvenimo dalis sukosi apie Šv. Juozapo bažnyčią. Patarnavau šv. Mišioms, pagelbėjau pagyvenusiai moteriškei, kuri darbavosi bažnyčioje.
Aišku, įtakos turėjo ir vasaros stovyklos bei per jas sutikti nuostabūs kunigai. Be to, kadangi studijavau katalikiškoje mokykloje, buvo įprasta, kad čia atvažiuodavo misionierių, dirbančių Indijoje, Pietų Amerikoje ar Afrikoje, jie pasakodavo mokiniams apie misijas, apie savo patirtį. Kas labiau susidomėdavo, buvo rengiamos ekskursijos į įvairias seminarijas. Aš važiavau pas lasaliečius.
Buvome paaugliai, maištingo amžiaus, tačiau mums visa tai buvo labai įdomu, jokios prievartos nereikėjo, kad surinktų į susitikimus su įvairiais kunigais.
Dar buvo toks įvykis: paauglystėje man veiklus prelatas Jonas Balkūnas, klebonavęs Niujorke, dovanojo Marijos paveikslėlį, tokią savotišką ikoną. Tai tapo bežodžiu padrąsinimu galvoti apie kunigystę. Kai dabar galvoju, veikiausiai įtakos turėjo ir tai, kad mamos giminėje vis kurioje nors kartoje būdavo liuteronų dvasininkas. Tai buvo tapusi savotiška tradicija. Pasąmonėje tai veikiausiai taip pat mane kreipė kunigystės link.
Tačiau studijuoti nusprendėte chemiją?
Taip, bet pirmiausia todėl, kad norėjau būti biologijos mokytojas lietuvių pranciškonų Šv. Antano gimnazijoje. Man labai prie širdies buvo pranciškonai, galvojau su jais susieti gyvenimą. Tada pradėjau galvoti: kuo galėsiu užsiimti? Kadangi buvau skautas, mėgau gamtą, natūraliai kilo noras mokyti vaikus biologijos. Norint būti geru biologijos mokytoju, reikėjo tvirtų chemijos mokslo pagrindų. Taip pasirinkau chemiją.
Skautas buvote iš pagarbos tėčiui?
Skautu būti labai smagu. Jų stovyklos nuostabios, su įvairiausiais nuotykiais. Aišku, turėjo įtakos ir tai, kad mano tėtis skautas, tačiau Amerikoje mūsų, lietuviukų, daug skautais buvo. Beje, man su skautais susijusi labai svarbi patirtis ir iš Vokietijos. Po karo Vokietijoje buvo labai sunku. Visa šalis subombarduota, daugybė griuvėsių, trūksta maisto, tėvams labai sunku susirasti pastovų darbą. Pabėgėlių stovyklose vaikų buvo gausybė, ir tie, kiek vyresni jaunuoliai, kurie Lietuvoje buvo skautai, nusprendė užimti vaikus, rengti jiems stovyklas, žygius. Tai buvo nuostabi patirtis.
O kaip susipažinote su lietuviais pranciškonais?
Pažintis užsimezgė dar 1953 metais, kai vasarą nuvažiavau į 6 savaičių stovyklą, kurią organizavo pranciškonai. Man labai patiko ir stovykla, ir vienuoliai. Paskui dažnai važiuodavau, savanoriaudavau. Su kai kuriais pranciškonais susidraugavau visam gyvenimui. Tad nieko keisto, kad pradėjau galvoti, kaip dar galiu prisidėti prie pranciškoniškos veiklos ir vienas iš variantų buvo – mokytojauti.
Tačiau įstojote į Jėzaus draugijos įkurtą universitetą?
Pirmiausia tai buvo netoli tos vietos, kur gyvenau. Pavyko gauti stipendiją. Man tikrai nebuvo pradžioje svarbu, kad tai jėzuitų įstaiga, nors iš skautų stovyklos jau pažinojau kai kuriuos jėzuitus.
Tai buvo tipiška jėzuitų aukštoji mokykla, tad nebuvo taip, jog mokyčiausi tik tiksliųjų mokslų, teko dėmesį skirti ir humanitariniams dalykams, buvau įtrauktas į karitatyvinę veiklą.
Universitete su jėzuitais labiau suartėjau per Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės, kuriai priklausiau, veiklą. Viena iš mūsų tarnysčių buvo padėti kurčnebyliams, kita – kviesti studentus į rekolekcijas, pamaldas, dvasinį susikaupimą. Nors dar nebuvo įvesta koncelebracija, tačiau visus universiteto metus patarnaudavau, kai Jėzaus draugijos namuose vykdavo atskiros šv. Mišios.
Dar iš universiteto laikotarpio man labai svarbi buvo 1958 metais Fordhamo universitete išklausyta lituanistinė programa. Tai buvo šešios savaitės studijų, kur kartu mokėsi ir mano sesuo, kiti lietuvaičiai, susidarė graži bendruomenė. Toje programoje buvo daug paskaitų apie istoriją, tautosaką, lietuvių kalbą ir literatūrą. Visa tai suteikė akademinius pagrindus ir padėjo geriau pažinti savo Tėvynę, o ne likti vien tik sentimentų lygmens. Man ta programa gyvenime labai pravertė.
Na, o paskutiniais studijų metais – 1960-aisiais – nusprendžiau prašytis į Jėzaus draugiją.
Kodėl būtent pas jėzuitus, o ne pas pranciškonus?
Kadangi esu linkęs į tiksliuosius mokslus, tai ir savo pasirinkimą bandžiau sau aiškiai argumentuoti. Gerai atsimenu, kai savo kambarėlyje pasidėjau lapą, perbraukiau į dvi dalis ir vienoje pusėje rašiau argumentus „už“, o kitoje – „prieš“. Nuoširdžiai norėjau pasitarnauti kitiems žmonės ir galvojau, kaip ir kur geriausia galėčiau tai padaryti.
Jėzuitai turėjo du svarbius privalumus. Pirmiausia, lietuviai jėzuitai priimdavo tik lietuviškai kalbančius. Jie nuogąstavo, jei bus mišri draugija, prasidės daug problemų. JAV pranciškonai lietuviai priimdavo ne tik lietuvių kilmės, bet ir lietuviškai nekalbančius ar net nelietuvius. Man atrodė, kad jėzuitų pasirinkimas išmintingesnis.
Dar vienas svarbus dalykas – pranciškonai JAV turėjo porą parapijų, mokyklą ir vienuolyną, o jėzuitų veikla buvo labai plati ir įvairi. Man atrodė svarbu, kad bus platesnės galimybės nei penkiasdešimt metų mokykloje dirbti mokytoju.
1960 metais parašėte prašymą priimti jus į Jėzaus draugiją ir kas toliau?
Dalyvavau pokalbyje su jėzuitais, po kurio gavau atsakymą, jog esu priimtas.
Paskui buvo naujokynas. Jis buvo įsikūręs kaime, tad buvo laiko ir visokiems lauko darbams, iškyloms. Kartu tai buvo kiek ramesnis apmąstymų laikotarpis.
Paskui – filosofijos ir teologijos studijos Bostone, čia jau ruošiausi kunigystei. Beje, bandžiau nepamesti ir chemijos. Tai man labai pasitarnavo, kai vėliau įsiprašiau vykti į Braziliją. Ten valdžią buvo paėmusi karinė diktatūra, ir ji nenorėjo įsileisti kunigų. Vykau į Braziliją kaip gamtos disciplinų mokytojas. Keletą metų San Paule, Jėzuitų fakultete, dėstytojavau. Deja, su tikru chemiko darbu neteko susidurti, nors, prisipažįstu, cheminės laboratorijos kvapas man ne mažiau brangus nei duonkepio kvapas, kurį išsaugojau iš ankstyvos vaikystės kaimo.
O kodėl taip traukė Brazilija?
Dar studijuodamas skaitydavau jėzuitų leidinį „Laiškai lietuviams“ ir sužinojau apie misiją Brazilijoje. Mintis vykti ten tarsi užbūrė. Paskui gal septynerius metus rašiau prašymą siųsti mane į Braziliją, kol pagaliau gavau teigiamą atsakymą.
Norą važiuoti į misiją sustiprino ir 1966 metais vykęs I Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas. Jame sutikau lietuvių iš įvairių pasaulio kraštų, taip pat iš Brazilijos, Urugvajaus. Nors užaugome skirtingose kultūrose, turėjome skirtingus kultūrinius įpročius, tačiau vienijo ta pati tėvų kalba, tas pats rūpinimasis lietuvišku paveldu ir savo Tėvynės reikalais. Dvasiniu lygiu paveikė Ivano Ilicho straipsnis amerikiečių jėzuitų žurnale „America“ – perimti kitokią kultūrą, kad savąją galėtum tinkamai ir kritiškai vertinti.
Dar grįžkime prie seminarijos Bostone laikotarpio. Tai buvo ypatingas laikas – Vatikane vyko Bažnyčios Susirinkimas. Kiek visa tai veikė Jūsų studijas, kiek apskritai tai atrodė svarbu?
Tai buvo milžiniškos svarbos įvykis. Kai Susirinkimas prasidėjo, dar buvau naujokyne. Buvo sutarta, kad viso pasaulio katalikų bažnyčios apie Susirinkimo pradžią praneš varpų skambesiu. Naujokyne mes turėjome įvairių įsipareigojimų. Pavyzdžiui, atsakomybę už skambinimą varpais. Po pusmečio keisdavomės, Taigi, kai prasidėjo Susirinkimas, už skambinimą varpais buvau atsakingas aš. Dvi minutes su dideliu džiaugsmu turėjau skambinti, ir šis Susirinkimo skambesys mane lydi visą gyvenimą.
1963 metais jau pradėjau filosofijos kursą Bostone, tai gerai pamenu, jog mes ne tik atidžiai sekdavome visas žinias iš Susirinkimo, studijuodavome visą jo medžiagą, tačiau dar buvome gavę užduotį surašyti savo pasiūlymus, kas ir kaip Bažnyčios gyvenime turėtų būti keičiama. Atsimenu, seminarijoje visos grindys buvo nusėtos popieriais, analizuojama medžiaga, svarstymais, pasiūlymais. Taip pat buvo rengiamos diskusijos, kviečiami įvairūs kalbėtojai. Tai buvo viltingų permainų metas, kuris pripildė naujo entuziazmo ir mūsų visų širdis.
Nesutinkate, jog Susirinkimas tapo krizės Bažnyčioje priežastis?
Mano giliu įsitikinimu, Susirinkimas – tai pastanga atsinaujinti, o visais laikais toks atsinaujinimas reiškia atsivėrimą Šventajai Dvasiai, jog galėtume skelbti Viešpaties žinią, o ne savo.
Beje, visai neseniai teko lankyti JAV jėzuitų universiteto vasaros semestrą, kur buvo analizuojama dabartinė situacija, jos priežastys. Ten aiškiai pabrėžta, kad pašaukimų krizės, dalies žmonių santykio su Bažnyčia komplikacijos priežastimi buvo tikrai ne Susirinkimas, o Pasaulinis karas. Visi žiaurumai, kuriuos žmonės matė, pati mintis, jog visa tai gali vykti šiais laikais, labai sukrėtė žmones, tapo trauma, kurios padarinius ir dabar dar jaučiame.
Kunigystės šventimai Jums suteikti 1969 metais. Teko skaityti, jog tai buvo pirmieji šventimai JAV, kurie vyko lietuvių kalba.
Šventimai man buvo suteikti Šv. Juozapo parapijoje. Po Susirinkimo buvo stiprus raginimas, jog žmonės turi pamatyti ir dalyvauti, kai jų parapijoje subrendęs jaunuolis tampa kunigu.
Bostono jėzuitų seminariją tais metais baigėme trylika, ir kiekvienas šventimus gavome savoje parapijoje. Man šventimus suteikė vyskupas Brizgys. Prieš tai dar mano sesuo, puiki kalbininkė, išvertė apeigyno tekstą į lietuvių kalbą. Deja, kaip dažnai Bažnyčioje iki šiol nutinka, moters pasaulietės kompetencija nebuvo pasitikėta, ir vyskupas peržiūrėti ir „pataisyti“ vertimą paprašė prelato Lado Tulabos Romoje, kuris nelabai išmanė kalbų sritį.
Taigi, kai šiandien man kas nors prieštarauja dėl pasisakymų, pamokslų, atsakau, kad kaltinti reikėtų ne mane, bet prelatą Tulabą, nes jis taip „pataisė“ kunigystės šventimų suteikimo apeigų tekstą, jog buvau įšventintas ne antrojo laipsnio šventimus turinčiu Dievo žodžio skelbėju, bet „antraeiliu“.
Tapote kunigu ir iš karto išvykote į Braziliją?
Ne visai taip. Dar turėjau pabaigti vieną kursą Bostone, ir tada jau gavau išsvajotą leidimą vykti į Braziliją. Planuojama buvo, kad vyksiu dvejiems metams, tačiau viskas išsitęsė iki septynerių.
Brazilijoje tuo metu dirbo trys lietuviai jėzuitai. Visi darbavomės Šv. Kazimiero asmeninėje parapijoje, kuri neturi geografinių ribų. Tėvas Jonas Bružikas buvo nepaprastai veiklus, ištvermingas ir atviros širdies žmogus. Jis turėjo misionieriaus statusą, tai leido ir mums kartu su juo po visą Braziliją važinėti. Kai po dvejų metų jis mirė, reikėjo perimti atokesnių vietovių lankymą, tad pasilikau Brazilijoje kur kas ilgiau, nei planuota.
Vikaro darbas San Paule buvo pirmoji mano tikra kunigiška tarnystė. Veikla buvo labai įvairi. Rūpinomės spauda, leidome savaitraštį „Mūsų Lietuva“. Čia teko ir įvairiausio techninio darbo atlikti, nes pradžioje laikraštis buvo renkamas senoviškai, po raidę, tik paskui įsigijome spausdinimo mašiną. Taip pat ne visada buvo paprasta, jai sugedus, techniką prisikviesti. Tad daug ką patiems teko daryti.
Labai didelį įspūdį padarė Brazilijos žmonės. Jie labai nuoširdūs, paprasti, sugeba išsiversti be pompastikos ir dirbtinės prabangos, kuri būdinga Vakarų kraštams. Nepaprastai svetingi ir gali atiduoti svečiui viską, net patys sau nieko nepasilikti.
Dar vienas svarbus dalykas – žmonės Pietų Amerikoje vienas kitam skiria kur kas daugiau laiko, nei, pavyzdžiui, JAV. Brazilijoje gyvenimas gana lėtas, toks labiau sunokęs. Žmonės sugeba džiaugtis paprastais dalykais, ir man tai buvo labai svarbi pamoka.
Organizavome akademinį lietuvių būrelį, knygų klubą, lituanistinę mokyklą. Šiandien jau sunku įsivaizduoti, ką Brazilijoje tuomet reiškė suorganizuoti susitikimą. Negalėjau paimti telefono, paskambinti, ir viskas. Reikėdavo kiekvieną apvažiuoti. Kai atvykau į San Paulą, ten gyveno 7 milijonai žmonių. Lietuviai buvo išsibarstę po visą miestą. Tekdavo ne tik nuvažiuoti, bet ramiai pasikalbėti, atsigerti kavos. Negali atsisakyti, nes tai bus priimta kaip akibrokštas. Kartą taip nutiko, jog per dieną dešimt lietuvių šeimų turėjau aplankyti ir namo važiavau vos gyvas po visos kavos, akyse juoda buvo.
Daug dalykų Brazilijoje reikėjo mokytis, nes ten visai kitokie papročiai, socialinės normos ir, jei jų nežinai, patenki į keblią situaciją. Pavyzdžiui, kartą atsisveikinau pradžioje su ponia, o paskui tik su jos vyru. Iš reakcijos supratau, kad padariau didelį netaktą, ir stengiausi daugiau nekartoti – visada pradžioje pastebėti vyrą, o tik paskui kreiptis į jo žmoną.
Dar vienas paprotys – atsisveikinant su mergina, priimta prisiglausti pradžioje vienu, o paskui kitu skruostu. Jei atsisveikini su netekėjusia mergina, tai dar reikia trečią kartą priglausti skruostą, tai savotiškas palinkėjimas susirasti gerą vyrą. Tačiau jei trečią kartą priglausi skruostą prie ištekėjusios moters skruosto, tai ir vėl bus netaktas, nes tarsi linki tai moteriai susirasti geresnį vyrą. Taigi, visada svarbu žinoti, ar bendrauji su ištekėjusia moterimi, ar su netekėjusia mergina.
Yra Brazilijoje papročių, iš kurių tikrai galėtume pasimokyti. Pavyzdžiui, niekada po diskusijos, susirinkimo negalima išsiskirti susipykus. Gali būti labai audringas susitikimas, lietis emocijos, tačiau prieš išsiskirstant emocijas reikia atidėti į šalį, apsikabinti, susitaikyti ir išsiskirti tik susitaikius.
Brazilijoje nejautėte kalbos barjero?
Portugalų kalbos pradėjau mokytis tik nuvykęs į Braziliją. Pamenu, po trijų mėnesių reikėjo šv. Mišias vietos kalba laikyti. Girdėjau sakant, kad kunigėlis labai nuoširdus, tik labai nesuprantamai kalba.
Labai stengiausi išmokti portugališkai. Ne tik dėl to, kaip juokaujama, jog danguje visi tik braziliškai kalba. Kai nesupranti kalbos, labai sunku nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis. Beje, paskui portugalų kalba labai pravertė ir grįžus iš Brazilijos, kai teko vertėjauti vyskupų Sinode, Romoje. Talkinau ne tik lietuviškai mokantiems atstovams, tačiau ir arkivyskupui iš Brazilijos, nes, kaip pasirodė, sunku atrasti portugalų kalbą mokantį vertėją.
Kita vertus, turėjau galimybę pajusti, kad mus, krikščionis, jungia kur kas svarbesni saitai nei kalba ar papročiai.
Kartą su keliais jaunais jėzuitais talkinome žvejų parapijoje Šiaurės Rytų Brazilijoje. Buvo didelė bažnytinė šventė ir prireikė kunigo, kuris vadovautų šv. Mišioms. Klebonas ir parapijiečiai pradėjo kviesti mane. Sakiau, jog esu užsienietis, kad portugalų kalba man ne gimtoji, tačiau brazilai buvo nepalenkiami. Ši patirtis padėjo suvokti ir patirti, jog esminis krikščionių ryšys yra ne papročiai, taisyklės, o tai, jog visi esame žmonės, susibūrę apie Kristų, ir Jis yra mūsų vienybės pagrindas.
Iš Brazilijos grįžote į Čikagą?
Taip. Tai vėl buvo nauja patirtis, nes iki tol į Čikagą nebent trumpam užsukdavau. O dabar čia išgyvenau dvidešimt metų ir atrodė, kad tai ir bus mano namai iki gyvenimo dienų pabaigos, tačiau žmogus planuoja, o Dievas meilingai šypsosi.
Iš tiesų Lietuva, Vokietija, JAV, Brazilija, paskui vėl JAV ir kelis kartus kilnojimasis iš ten į Lietuvą bei atgal. Kurią valstybę galėtumėte vadinti tikraisiais savo namais?
San Paule savanoris kpt. Juozas Čiuvinskas sukūrė labai liaudiškai pritaikytą eilėraštį: „Mano namas – čemodanas, mano būstas – aeroplanas“. Jis labai man tinka. Aišku, visada žinojau, kad esu lietuvis, kad iš Tėvynės turėjome pasitraukti ne savo noru. Kita vertus, aš, kaip ir kiekvienas žmogus, prisirišu prie aplinkos. Tenka persikelti vienam, neturint kartu keliaujančios bendruomenės, ir naujoje aplinkoje tenka pradėti nuo pradžių, kantriai megzti santykius, pratinti kitus prie savęs ir pačiam pratintis. Kai po viso to tenka išvykti, yra sunku. Tačiau gerai žinau, kad, tapdamas jėzuitu, daviau įžadą, jog tarnausiu ten, kur Bažnyčiai atrodau reikalingesnis. Man gali norėtis daryti ką kitą ar būti kitur, tačiau važiuoju ten, kur man numatoma vieta.
Pirmą karą į Lietuvą po ilgo laiko turėjote progą sugrįžti 1987 metais. Atvykote čia kaip jėzuitų kunigas?
Tikrai ne. Tai būtų buvę neįmanoma. Vykau su turistų grupe iš Bostono. Čia praleidome dešimt dienų. Trumpam iš Vilniaus leido išvykti tik į Kauną, kai prašiausi į Panevėžį, nes norėjau aplankyti senelio kapą, buvo pareikalauta didžiulė suma pinigų, tad atsisakiau ketinimo. Jaučiau, jog visą laiką mane seka, kontroliuoja. Labai nemalonus jausmas. Tiesa, vis vien pavyko susitikti su vietiniais jėzuitais, pabendravome. Pamenu, kad labai jiems rūpėjo, ar tikrai JAV kunigai šv. Mišias aukoja atsigręžę į žmones, ir kaip tai įmanoma. Pasakojau apie tai, kas vyksta Amerikos religiniame gyvenime, mačiau, jog čia, Lietuvoje, net ir kunigai labai atkirsti nuo procesų visuotinėje Bažnyčioje.
Dar po dvejų metų jau visai kitaip galėjau atvykti į Lietuvą, neapsimetinėdamas turistu. Dalyvavau skautų atkūrimo suvažiavime. Po jo turėjau galimybę su skautais pavažinėti po Lietuvą, savo akimis pamatyti, kaip čia gyvena žmonės. Tai buvo tikroji pažintis su Tėvyne po daugelio metų.
Paskui jau atvažiuodavau labai dažnai. Daugiausia, kai tekdavo padėti Jėzaus draugijos nariams, atvykus svečiui iš užsienio ar kokioje nors konferencijoje vertėju. Kartu su tuometiniu provincijolu Jonu Boruta teko įvairiuose renginiuose lankytis ir jam vertėjauti. Tiesa, buvo pusantrų metų laikotarpis, kai nevažiavau į Lietuvą, nes buvo pasakyta, kad kai kurie hierarchai nepageidauja manęs čia. Aišku, nebuvo jokio raštiško draudimo atvykti, tačiau žinau, jog buvo Lietuvoje aukštas pareigas einančių dvasininkų, kurie manė, kad darau Lietuvos katalikams blogą įspūdį, dėstau pernelyg radikalias idėjas apie liturginę reformą ar pastoraciją. Tad buvo visko. Aš pats tikrai niekada neketinau su niekuo konfliktuoti. Man neretai būna skaudu, jog nors Visuotinėje Bažnyčioje yra labai daug veiksmingų receptų, pasiūlymų, kaip organizuoti darbą su vaikais, su seneliais, su sergančiais žmonėmis ar turinčiais priklausomybę, Lietuvoje tuo nesinaudojame.