• T. Antanas Saulaitis, SJ/Karolinos Nadzeikaitės nuotr.

T. Antanas Saulaitis, SJ: „Esu Dievo, o ne sau priklausau“

T. Antano Saulaičio, SJ, šypsena ne vienam primena gailestingo Dievo žvilgsnį. Jam teko patirti bėglio dalią, tėvynės ilgesį, priprasti prie kitų kultūrų savasties. Tačiau jis nepaliauja šypsotis. Šiemet t. A. Saulaitis švenčia dvi svarbias sukaktis: gegužės 17 d. – kunigystės 55-metį, o gegužės 28 d. – savo 85-metį. Ta proga prisiminkime permainingą jo gyvenimo istoriją, skaitydami Andriaus Navicko pokalbį su juo. Pašnekesys paskelbtas 2014 m. išleistoje Bernardinai.lt knygoje „Tik ėjimas keliu“, kurioje rasite 27 pokalbius su žinomais Lietuvos dvasininkais. 

Andrius Navickas

Gimėte labai neramiu metu – karo išvakarėse. Kelerių metų teko tapti emigrantu?

Gimiau 1939 metų gegužės 28 dieną Kaune, Raudonojo Kryžiaus ligoninėje. Iš Lietuvos buvau išvežtas pusantrų metų. Mano tėvelis buvo Vytauto Didžiojo universiteto teisininkas ir vienas iš Lietuvos skautų vadovų, taip pat Raudonojo Kryžiaus reikalų vedėjas. Jam vienas iš darbuotojų perdavė sužinojęs, kad mūsų šeimą įtraukė į tremiamų asmenų sąrašus. Todėl tėvai skubiai pasinaudojo tuo, kad pagal Stalino ir Hitlerio sutartį iš sovietinei įtakai perėjusių teritorijų į Vokietiją galėjo išvykti tie, kurie turėjo vokiško kraujo.

Mano mamos protėviai buvo liuteronai, į Lietuvą iš Vokietijos persikėlę 1636 metais. Tad pretekstą išvykti turėjome. Beje, mano mamos senelis buvo liuteronų dvasininkas ir vadovavo Panevėžio liuteronų parapijai. Mano mama taip pat buvo liuteronė. Tėtis buvo giliai tikintis katalikas, mama taip pat su mumis eidavo į šv. Mišias, o paskui, kai jau pervažiavome į JAV, ji jau oficialiai tapo katalikė, atliko specialias tam skirtas apeigas.

Mano sesutė gimė kelioms dienoms praėjus po mūsų išvažiavimo iš Lietuvos. Tad tėveliams teko būti išeiviais su dviem mažamečiais vaikais ant rankų. Dėl visų kelionių, įtampų mamos sveikata buvo labai pablogėjusi, tai tėčiui teko didžiulis išbandymas, kurį jis kantriai atlaikė.

Nors buvau mažas vaikas, bet pamenu, kai tėtis, palinkęs prie radijo imtuvo, klausydavosi BBC, baimindamasis, ar sovietų kariuomenė pernelyg nepriartėjo ten, kur esame. Mes palaipsniui traukėmės į Vokietijos gilumą. Pradžioje dar tėtis turėjo vilties, jog vokiečiai, kai sovietai buvo laikinai išvyti iš Lietuvos, leis mūsų šeimai grįžti į Tėvynę, tačiau nacių valdžia, tiksliau nežinau, dėl kokių priežasčių, to neleido.

Iš vaikystės dar puikiai atsimenu močiutės, mamos mamytės, pasakas. Jos buvo tikra atgaiva, todėl, kai 1949 metais susiruošėme iš Vokietijos keltis į JAV, o močiutė nusprendė likti Vokietijoje, kelias dienas raudojau. Galiu pasidžiaugti bent tuo, kad po dvidešimties metų, kai pirmą kartą po ilgo laiko tarpo atvykau į Europą, man dar pasisekė sutikti močiutę ir visą savaitę su ja pabūti. Už tai esu Dievui labai dėkingas.

Naujienlaiškis

Das Magazin „Jesuiten“ erscheint mit Ausgaben für Deutschland, Österreich und die Schweiz. Bitte wählen Sie Ihre Region aus:

×
- ×