Ilgosios rekolekcijos – 30 dienų su trim pertraukos dienomis – reikalauja ir kitokios dienotvarkės. Vietoj tradicinės popietinės rekreacijos – lengvų, judrių užsiėmimų – ėmėmės atnaujinti Šv. Gupylio prūdelio aplinką, kur buvo likę rąstų ar geležinkelio bėgių, dumblo, o šalia jų – platinti keliuką pro uolas. Galėjome skaldyti akmenis, kasti ir vilkti peršlapusius rąstus, stiprinti judriąją savo dvasios galią.
Už mus metus vyresnis naujokas buvo ukrainiečio kataliko kunigo sūnus. Jo šeimai kažkaip pasisekė atvykti į JAV, nors JAV vyskupai, saugodami katalikų tikėjimą, su valstybe buvo sutarusi neišduoti vedusiems rytų apeigų katalikų kunigams imigracijos vizų, kad nepapiktintų tikinčiųjų. O bažnytinė tvarka reikalavo, kad seminarijose kasmet būtų bent vienerios Mišios kitomis negu Romos apeigomis. Naujoko tėtis dvejus metus iš eilės atvyko ir giedojo ukrainietiškai, o mūsų, naujokų, choreliui reikėjo pagalbos žodžius tarti europietiškai.
Viena naujokyno ūkvedžio pareigų būdavo skambinti varpais 6 valandą ryto, 12 valandą ir 18 valandą Viešpaties Angelo maldai. O 1962 metų spalio 11 dieną prasidėjo II Vatikano susirinkimas. Turbūt apie 2 minutes skambėjo visi pasaulio katalikų varpai, taip pat ir mūsų naujokyne. Kai kam nors užkliūva Bažnyčios atsinaujinimo reikalai, vis pagalvoju: „Juk aš visomis jėgomis skambinau atidarymo dieną“.
Bažnyčia ir vienuolijos – tradicijų žmonės. Mūsų naujokyne antradienį ir penktadienį pusryčiams buvo kepama kukurūzų duona, apipilama klevo sulos sirupu, su kiaušiniene, dešrelėmis ar kuo kitu. Svarbiausia – karšta gelsva kukurūzų duona. Vieną penktadienį buvo jau pusryčių laikas, o iš virtuvės į didžiulį valgomąjį neatsivėrė dvigubos durys ir nepasirodė vežimėliai su duona. Jau nerimo visa bendrija, o vėliau, per rytinį pokalbį, naujokų magistras prasitarė: „Pastebėjau, kad kai kurių vyresnio amžiaus jėzuitų pašaukimai pradėjo silpti, duonai nepasirodžius“.
Kai kurios naujokyno draugystės išliko visam gyvenimui. Mūsų metų grupė ir porą metų vyresnių ir jaunesnių grupės susirinkdavo kasmet, net pernai, Vernersvilyje. Nemažai buvusių naujokų talkina jėzuitų pabėgėlių, migrantų sielovadoje, dirba mokyklose, padeda parapijose, taip pat ir jų žmonos. Su kai kuriais susirašinėjame dešimtmečius, susitinkame, kai kurie yra lankęsi ir Lietuvoje.
Labai mėgstamas jaunas kunigas buvo Larry Huntas, keletą metų didžiulių namų ūkvedys, laukęs vizos į Indiją. Mes apgailėjome, kad jis išvyksta. Susibūrėme šimtas ir daugiau apie jį išvežantį automobilį, jis užlipo ant automobilio padėkoti ir mus palaiminti, o mes – jį. Taip gyvai patyrėme, kad jis išvyksta į tolimas misijas mūsų vardu ir yra mūsų palaikomas.
Naujokyno magistras buvo t. Thomas Gaviganas, o jo padėjėjas (socijus) – t. Walteris Buckius. Mes, lietuviai dvasininkai, manydavome jį esant lietuvių kilmės (gal Vladas Bučkius). Jis mus mokydavo, kaip elgtis prie stalo – kaip sėdėti, valgyti įvairius patiekalus, kaip padengti stalą, patarnauti, kad jėzuitai elgtųsi kultūringai. Prieš jį būdavo lėkštės, įrankiai, servetėlė. Kartą rodydamas, kaip valgyti sriubą, šaukštu pasėmė vandenį vietoj sriubos, priglaudė prie lūpų ir visaip bandė srėbti nesrėbdamas, ir niekaip jam nepavyko tyliai susidoroti, o mes neiškentėme jusdami jo rūpestį.
Naujokyno pastatas buvo ant kalno, į visas puses matėsi daugybė kilometrų, ypač į rytus, o vėjai gi paprastai pučia iš vakarų. Viena mūsų pagundų buvo kelti pačių pasidarytus aitvarus ketvirtadienio laisvadienį ar šiaip, eilinės dienos popiečio valandą. Neužteko paleisti tik vieną aitvarą, reikėjo ir antrojo, ir „laiško“, kuris siūlu saugiai nukeliautų iki aitvaro. Tai buvo ir inžinerijos pratybos, ir smagi pramoga, keliems aitvarams aukštybėse susidurti ar aplenkti. Čia kaip tas dvasinis šūkis – „Vis aukštyn“.
