T. Antaną Saulaitį prisimenant. Jo prisiminimai apie tarnystę Šv. Jonų bažnyčioje

Labai brangi šventė – Didysis šeštadienis, Velyknaktis. Anuomet turėjome įgaliojimą Šv. Jonų bažnyčioje sutvirtinti s. Ramunei ir kitiems padedant pasirengusį jaunimą. Ir, žinoma, kaip ir šiandien, švęsti suaugusiųjų krikštą, sutvirtinimą ir Eucharistiją. Parengėme suaugusiųjų įkrikščioninimo apeigas lietuviškai, taip pat katechumenato vadovėlius. Labai gerai atsimenu, kai kartą buvo devyni suaugę nuo 18 iki 55 metų, krikštijome pildami vandenį ąsočiu, pilni vandens buvo ir vargšo kunigėlio batai... Vėliau matėme nuotraukas – visi krikštijamieji tiesiog dangiškais, vidine šviesa spindinčiais veidais. Po Mišių būdavo smagi šventė su smuiku, akordeonu, rateliais, kol sulaukdavome pirmųjų autobusų grįžti namo.

Anuomet Didįjį ketvirtadienį pradėjome vietoj kojų rankas vieni kitiems plauti, prisiminę prieš beveik 50 metų trijų jaunų jėzuitų diplominį darbą apie Didžiąją savaitę, kuriame kaip tik siūloma tokia bendruomeninė tarnystė.

Vienas iš septynių Šv. Jonų bažnyčioje įvykusių stebuklų – t. Algio Baniulio rektoriavimo laikais susibūręs gospelo choras. Ne tik mums, bet ir svečiams užsieniečiams giesmės skamba kaip tikėjimo ir bendrystės liudijimas.

Svarbus Šv. Jonų bruožas – svetingumas jaunoms šeimoms. Labai gerai atsimenu, kaip aiškinome, jog Vilniuje yra daugiau bažnyčių, jei kam čia sunku dėl vaikų judrumo, čiulbėjimo ar zirzesio. Taip svarbu, kad visi jaustųsi jaukiai ir saugiai žiemą gerai šildomoje bažnyčioje. Labai miela, kai koks vaikas vaikšto po bažnyčią, paduoda ranką, suole sėdintys paglosto. Pirmaisiais mėnesio sekmadieniais Mišios vadintos „vaikų“ su jiems pritaikytu žodeliu, vaikų nuo pulto skaitomomis maldomis ir jiems labiau žinomomis giesmelėmis. Mūsų paauglių sielovada vykdavo kriptoje. Senovėje buvo galima po visus bažnyčios rūsius vaikščioti, dabar daug kur užmūryta. Atsimenu, kaip stovyklai ar rekolekcijoms iš rūsio antklodes, kitus reikmenis iškeldavome.

Išskirtina šventė buvo pakvietus visus, krikštytus Šv. Jonų bažnyčioje. Tarp jų buvo ir moteris, paskutinė krikštyta prieš bažnyčios uždarymą sovietmečiu, 1948 m. Dažnai mūsų minėtas ir našlių būrelis, į kurį buvo susibūrusios 34 moterys ir 1 vyras.

Skaitydami Pauliaus Subačiaus dviejų tomų apžvalgą apie Katalikų Bažnyčią Lietuvoje nuo Atgimimo laikų, sužinosime, kad Antanas Saulaitis, apeidamas Vyskupų Konferenciją, pradėjo akademinę sielovadą. Saulaičiui neatėjo į galvą, kad reikėtų prašyti leidimo bendrauti su studentais, dėstytojais ir kitais universiteto bendruomenės nariais – Šv. Jonai juk universiteto bažnyčia. Daugiausia s. Aušros Karaliūtės pastangomis išsivystė du dalykai, dėstomi VU studentams – „Krikščionybė ir kultūra“ bei „Bažnyčia moderniame pasaulyje“. Parengėme ir vadovėlius. Senojoje zakristijoje kas semestrą sueidavo arti šimto studentų.

Netrukus „Krikščionybė ir kultūra“ buvo pritaikyta Lietuvos teatros ir muzikos akademijoje bei Vilniaus dailės akademijoje, vieną semestrą skaityta Vilniaus Gedimino technikos universiteto patalpose Trakų gatvėje ir kartą – Lietuvos karo akademijoje. Beveik lygiagrečiai dalis programos pritaikyta Mykolo Romerio universiteto Socialinio darbo katedroje. Dėstėme nemokamai.

Rūpėjo ir studentai Saulėtekio bendrabučiuose. Iš apklausos paaiškėjo, kad reikėtų darželio priešmokyklinio amžiaus vaikams. VU skyrė patalpas, susiremontavome ir įrengėme, arkivyskupas pašventino, darželis kelerius metus veikė, ten vykdavo ir susikaupimo dienos, paskaitos studentams. Panaši stotelė arkivyskupo rūpesčiu atsirado ir Pedagoginio universiteto bendrabutyje, veikianti iki šių dienų. Vykdavo ir studentų rekolekcijos, pvz., Paštuvoje, kartais su Mišiomis naktį ar auštant.