Rugsėjo 14 d. (trečiadienį) Šiaulių apskrities P. Višinskio viešojoje bibliotekoje vyko t. Aniceto Tamošaičio, SJ, (1922–2017) šimtmečio minėjimas.
Renginyje dalyvavo vysk. Eugenijus Bartulis, t. Artūras Sederevičius, SJ, prisiminimais apie t. Anicetą per nuotolį dalijosi t. Antanas Saulaitis, SJ, ir kiti jo bičiuliai ir bendražygiai.
1960–1970 m. ir 1972–1994 m. t. Anicetas gyveno lietuvių jėzuitų bendruomenėje Čikagoje. 1968 m. į lietuvių kalbą išvertė ir pritaikė kasdienį mišiolą, didįjį sekmadienio ir šventadienių mišiolą, 1967–1968 m. – Vatikano II susirinkimo dokumentus, išleistus knygų serijoje „Krikščionis gyvenime“. Bendradarbiavo jėzuitų mėnraštyje „Laiškai lietuviams“, į lietuvių kalbą išvertė Jėzaus Draugijos Konstitucijas bei kitus dokumentus, daug knygų ir straipsnių.
1995–2000 m. t. Anicetas buvo Šiaulių šv. Ignaco bažnyčios rektorius. Čia įrengė kambarėlį Susitaikymo sakramentui su užsidegančiomis lemputėmis – raudona, kai užimta, žalia, kai laisva. Jis buvo namų vyresnysis, mokyklos kapelionas; rūpinosi pritaikyti namus naujokynui.
Vėliau, iki 2003 m., buvo Klaipėdos šv. Juozapo Darbininko parapijos vikaras, šešerius metus – provincijolo asistentas Vilniuje. Atlikęs šią tarnystę, vėl grįžo į Šiaulius, kur tarnavo iki 2014 m.
T. Anicetas mokėjo lotynų, anglų, vokiečių, italų, ispanų, prancūzų, rusų, lenkų kalbas ir, aišku, lietuvių kalbą. Pasižymėjo neblėstančiu optimizmu ir puikiu humoro jausmu. Iš t. Jono Raibužio, SJ, ir vėliau savarankiškai išmoko daug amatų – rišti knygas, veisti sodą ir sodinti daržą, statyti burlaivį ir valtį žvejybai, įrengti prieplaukas, įvesti elektrą, remontuoti įvairius prietaisus; buvo pasigaminęs didelį teleskopą. Dviračiu ir motociklu apvažinėjo plačias JAV, Kanados, Ispanijos teritorijas, apsistodamas ir stovyklaudamas gamtoje. Pėsčiomis keliavo Apalačų taku JAV rytuose.
2015 m. išėjo t. A. Tamošaičio pamokslų rinkinys „Raktai mūsų rankose“, 2016 m. antroji knyga – „Svečias Kristus“ (Šiaurės Lietuvos leidykla).
Savo autobiografijoje t. Anicetas Tamošaitis rašė: „Bene giliausias jausmas pergalvojant asmeninį gyvenimą yra padėka Dievui, kurio regiu save labai praturtintą. Dievas dažnai daro mūsų gyvenime didelių dalykų iš palyginti mažų… Visa galima nuveikti kruopščiu darbu…“
