• Audrės Srėbalienės nuotr.

T. Algimantas Gudaitis, SJ: Viltis visada šalia

Su t. Algimantu Gudaičiu, SJ, susitikome Lietuvos krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės ugdymo renginyje, vykusiame Šiluvoje. Bendruomenės nariams jis kalbėjo apie viltį – pagrindinę praėjusių metų bendruomenės Pasaulinės asamblėjos temą, peržvelgė pagrindines bendruomenės veiklos kryptis, o vėliau pakvietė visus pusvalandį praleisti tyloje apmąstant Įsikūnijimo slėpinį. Po to stabtelėjome trumpam pašnekesiui apie maldą.

Kalbėjosi Audrė Srėbalienė ir Rasa Darbutaitė

Iš pokalbių ciklo „Maldos metai

Gal galite pasidalinti, ko paskutiniu metu Jūs asmeniškai prašote Dievo ar ką Jam sakote maldoje?

Paskutiniu metu mane dažnai aplanko mintys apie chaosą pasaulyje, taip pat Jėzaus Draugiją, kurioje vyksta daug pokyčių. Visame tame stengiuosi išlaikyti ramybę. Prieš kurį laiką nusprendžiau pėsčiomis apeiti Vilnių. Eidamas vienas apie daug ką svarstau maldoje ir prašau Viešpaties parodyti vienybę chaose.

Daug metų esate Vilniaus jėzuitų gimnazijos kapelionas, taip pat dvasiškai palydite žmones. Kaip atpažįstate Dievo buvimą kituose žmonėse, pokalbiuose ar susitikimuose?

Mes, jėzuitai, gyvename visai šalia mokinių, tiksliau, virš jų. Sutikti jaunus žmones ir matyti, kaip jie džiaugiasi gyvenimu, kaip jie atsiliepia į šypseną – tai didelė dovana. Vaikams esu ne kartą sakęs, kad susitikimas su jais man yra mano pašaukimo patvirtinimas. Tarnaudamas sovietinėje armijoje, klausiau, kodėl tiek daug kareivių netiki Dievu. Ir supratau, kad tiesiog nėra tų, kurie jiems papasakotų apie Dievą. Tada pagalvojau: jeigu tapsiu kunigu, galėsiu kitiems pasakoti apie Dievą. Taigi jau 14 metų esu mokykloje, kurioje mokosi daugiau nei 800 moksleivių, o aš jiems pasakoju apie Dievą.

Ką tik kontempliavome Įsikūnijimo slėpinį. Atrodytų, moteriai paprasčiau įsivaizduoti įsikūnijimą kaip kūdikio gimimą, kaip begalinę meilę kūdikiui. O kaip vyrui?

Prisimenu, kaip prieš daug metų, būdamas jėzuitų naujokų vadovu, vaikščiojau pavasarį Šiauliuose ir stebėjau besiskleidžiančius žiedus. Tai man davė atsakymą: kiekvienas žiedas, kiekviena šakelė, kiekvienas medis vis kitaip parodo arba, galėtume sakyti, gimdo Dievą. Žmogus, gimdamas pasaulyje, vis kitaip atskleidžia Dievą. Gimimas arba gimdymas visada reiškia ką nors nauja. Iš to kyla kita įžvalga: jeigu kai kurie žmonės negims, mes nepamatysime tam tikro Dievo bruožo. Mat jis nebus parodytas tų žmonių, kurie neatėjo į šį pasaulį.

Jėzuitai daug kalba apie viltį. Kaip įžvelgti viltį kasdienybėje, ypač dabar, kai nuolat girdime apie karą, apie beviltišką padėtį Ukrainoje?

Mes negalėtume kalbėti apie viltį, jei pirma nepastebėtume nevilties. Žinoma, turime matyti tokią tikrovę, kokia ji yra. Negalime sakyti, kad karo nėra. Negalime nematyti, kad žmonės kenčia. Bet svarbu nuolat ieškoti vilties. Dievo pastovumas niekur nėra pranykęs. Dievas yra. Jis nėra dingęs. Viltis visuomet yra šalia. Ten, kur neviltis, visuomet bus ir viltis. Ten, kur liūdesys, yra ir džiaugsmas. Aš asmeniškai stengiuosi visada viltingai pabaigti pokalbį ar maldą. Net jei prieš eidamas miegoti perskaitau apie karo įvykius Ukrainoje, vis tiek lieku su paskutine mintimi: Kristus visada šalia.

Jeigu pas Jus ateitų netikintis žmogus ir klaustų, nuo ko pradėti melstis, ką jam pasakytumėte?

Sakyčiau, pradėti nuo buvimo. Tiesiog būti. Tiesiog pradėti nuo to, kas aš esu. Galima žvelgti į savo gyvenimą, atpažinti jame vedimą. Jeigu žmogus ir netikintis, bet jis gali būti labai atviras. Todėl sakyčiau: „Pradėk nuo savo gyvenimo istorijos“. Ką ten atrasi ir atpažinsi? O paskui, jei norėsis, keliauk į maldą, kaip moki.

Naujienlaiškis

Das Magazin „Jesuiten“ erscheint mit Ausgaben für Deutschland, Österreich und die Schweiz. Bitte wählen Sie Ihre Region aus:

×
- ×