• Audrės Srėbalienės nuotr.
1 / 1

T. Algimantas Gudaitis, SJ: „Protingam kūriniui belieka tik atsiliepti į Kūrėjo kvietimą“

Nuo amžių tikima, kad Dievas žmogų pašaukia gyventi, vėliau kviečia tarnauti, tad protingam kūriniui belieka tik atsiliepti į Kūrėjo kvietimą. Tokia yra ir mano, gimusio Prienų rajone, Skersabalio kaime, pašaukimo istorija. Pirmiausia mane Viešpats pakvietė į gyvenimą Antano ir Konstancijos Gudaičių šeimoje, kurioje gimė 6 vaikai: 5 berniukai ir jauniausia – mergaitė. Aš gimiau ne vienas, bet su dvyniu Aldonu. Dažnai manęs klausia: tai kuris iš jūsų, dvynių, buvo pirmas? Atsakau, kad pirmasis buvo brolis Aldonas, nes aš buvau mandagesnis, todėl ir leidau jam pirmam gimti.

Abu mūsų tėvai išgyveno Sibiro tremtį, dešimt metų dirbo druskos gavybos fabrike Usoljė Sibirskojė miestelyje netoli Irkutsko. Mums, vaikams, dažnai pasakodavo istorijas apie tai, kaip Dievas juos tremtyje saugojo. Manau, kad čia jau buvo pirmosios pašaukimo tapti kunigu užuomazgos. Savo laiku abu tėvai, vėliau ir mes augome katalikiško tikėjimo aplinkoje. Kiekvieną sekmadienį eidavome į bažnyčią, kiekvieną vakarą baigdavome bendra malda. Maldai dažniausiai vadovaudavo tėtis ir baigdavo vakaro maldas paskutiniu prašymu: „Prašome, Dieve, kad nors vienas iš mūsų šeimos taptų kunigu.“ Dar būdami vaikai, su broliu dvyniu kalbėdavome apie kunigystę, bet po tėtės prašymo kartais sakydavome vienas kitam: „Tai gal tu būk kunigas, aš tai nebūsiu.“

Naujienlaiškis