T. Algimanto Gudaičio SJ homilija per 2026 m. liepos 31 d. šv. Ignaco šventę Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje
Broliai ir seserys, štai ir vėl susirinkome paminėti šventojo, kuris daugeliui iš mūsų tapo mūsų dvasinio gyvenimo dalimi. Pabandykime atrasti vienijantį ryšį tarp šios dienos Šventojo Rašto skaitinių, šventojo Ignaco ir mūsų patirties. Mato evangelijoje girdime: „Matydamas aplink didžiulę minią, Jėzus įsakė irtis į kitą krantą“ (Mt 8, 18). Ši eilutė mus kviečia pakeisti kryptį. Mes kiekvienas keliaujame tikėdami, kad mūsų kryptis teisinga. Tačiau žinome, kad kai kurie mūsų sprendimai buvo neteisingi, mes suklydome, apsigavome, netgi įtikinėjome save, kad viskas normalu. Štai Jėzaus kvietimas – plaukiame į kitą krantą, keiskime kryptį. Tas pats nutiko ir Ignacui. Jis ruošėsi tapti savo tėvynės kariūnu, tačiau Viešpats pakeitė jo gyvenimo kryptį, ir jis tapo Viešpaties kariu. Mums nėra būtina kasdien keisti gyvenimo kryptį, bet trokštame, kad kiekviena diena baigtųsi paguoda, pergale.
Mato evangelijoje matome, kad Jėzus nuramina audringą ežerą. Šis veiksmas kviečia mane į rytinę maldą – nurimti, sustoti ir ramiai keliauti į dieną. Kartais nenumatyti įvykiai sujaukia mano dienos planus. Kaip tuomet nuraminti kilusias ežero bangas? Ignacas pakeitė savo gyvenimo kryptį du kartus per dieną darydamas sąžinės peržvalgą, kad matytų Dievo vedimą. Jėzus pasiruošęs nuraminti ir mano audras, jeigu tik skirsiu laiko įsiklausyti į jo vedimą.
Apaštalas Paulius laiške efeziečiams primena: „Kad galėtumėte suvokti kartu su visais šventaisiais, koks yra plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis, ir pažinti Kristaus meilę“ (Ef 3, 18–19). Ignacas šią mintį išreiškė žodžiu Magis, kuris pagal ignaciškąjį dvasingumą reiškia: „Ką dariau dėl Kristaus? Ką darau dėl Kristaus? Ką darysiu dėl Kristaus? Ką dar? Ką dar?“ Kitame krante yra dar neatrastų lobių, galimybių. Per Ignaco šventę galiu klausti savęs: Ar jau tikrai atradau visus savo talentus, galimybes gyventi dėl savęs, dėl kitų ir dėl Dievo?
Šios dienos skaitinyje sakoma, kad Viešpats yra „kaip ugnis, įsiliepsnojusi mano širdyje“ (Jer 20, 9). Šią ugnį vadiname sąžinės balsu, kuris neužgęsta ir primena mums tikrąją tiesą, ateinančią iš Kūrėjo. Ignacas, paliestas šios ugnies, įkūrė Jėzaus Draugiją, savo laiškais ir savo pavyzdžiu uždegė kitus bendrabrolius eiti tuo pačiu keliu ir rūpintis kiekvienu sutiktu žmogumi. Per Ignaco šventę klausiu savęs: Ar dar dega manyje ši ugnis, ateinanti iš aukštybių? Ar prisimenu, kad kiekvienas žmogus yra Dievo atspindys?
Jeremijas šiandien kviečia šlovinti Dievą. Ilgesnį laiką keliaujant tikėjimo kelyje, kyla pavojus pamiršti, kad Dievas taip pat nori likti savimi (žinau tai iš savo patirties). Aš Jį dažnai pamirštu, prisimenu tiktai nutikus kokiai nors bėdai. Mano norai tuomet prasilenkia su Jo valia. Aš pats stengiuosi užimti Jo vietą save iškeldamas ir šlovindamas. Ignacas sau ir savo sekėjams siūlė kryptį – „Viską darykime didesnei Dievo garbei“. Šiandien kartu su Ignacu šlovinkime Dievą ir jam dėkokime.
Kitas krantas, apie kurį mums kalba evangelija, galėtų būti mūsų amžinybės krantas, kurio link visi keliaujame. Ignacas rekolekcijose siūlo apmąstyti savo mirties valandą arba kitą krantą klausiant savęs: Ką dar galėčiau nuveikti iki tos valandos? Ką žmonės galėtų pasakyti gražaus mano laidotuvių dieną? Prisiminkime, ką Ignacas yra pasakęs apie savo gyvenimo kelionę: „Kada tik norėdavau rasti Dievą, visada Jį rasdavau.“ Taigi kvietimas per Ignaco šventę – visur ieškoti Dievo iki paskutinės valandos, kol pasieksime kitą krantą.
Šias mintis galime užbaigti malda:
Savo širdyje vis jaučiu nerimą, šauksmą, stebuklo troškimą. Iš kur tai manyje? Kas įrašė šį jausmą mano sieloje? Dieną ir naktį mano ausyse skamba žodžiai: nemiegok, netingėk, įsiklausyk. Šiame vidiniame šauksme jaučiu, kad kai kas yra labai arti. Kaip giliai nustebina pirmasis aušros spindulys, pirmasis ką tik gimusio vaiko šauksmas. Regis, tai Kūrėjo meilės prisilietimas prie kiekvieno kūrinio.
Iš širdies veržiasi malda: ateik pas mane, būk su manimi, leisk pailsėti Tavo kūrinijos glėbyje ir joje sutikti vis naujus Tavo meilės ženklus. Tuomet gims noras eiti toli, iki žemės pakraščių, užmiršus nuovargį, alkį ir troškulį. Suprasiu, kad esu pasirinktas ir paskirtas ieškoti akimirkų, kaip kitiems suteikti laimę. Tuomet ir aš pasijusiu laimingas ir savo kelio pabaigoje sutiksiu Tave – mano troškimo priežastį. Esu pasiruošęs kelionei. Dieve, palaimink šį mano pasiryžimą. Amen.
