T. Algimantas Gudaitis, SJ: 14 metų gimnazijos kapeliono tarnystėje
T. Algimantas Gudaitis, SJ, žurnalas „Jėzuitai“ (2024-3)
Jėzaus Draugijoje ypač pabrėžiamas klusnumo įžadas. Todėl netrukus po kunigystės šventimų, gautų 1992 m. birželio mėnesį, sutikau vykti į Jungtines Amerikos Valstijas studijuoti religinio ugdymo, nes tuometinės Lietuvos ir Latvijos jėzuitų provincijos planuose buvo numatyta atidaryti Vilniaus jėzuitų gimnaziją, kurioje privalėjo būti kapelionas. Ar aš norėjau, troškau būti kapelionu? Iš tiesų ši mintis ne itin viliojo, nes niekuomet neplanavau dirbti mokykloje, bent jau mokytoju tikrai nenorėjau būti, bet klusnumo įžado ir žodžio „reikia“ pakako, kad sutikčiau rengtis šiai tarnystei.
Po studijų grįžau 1995 m. gruodžio mėnesį, prieš šv. Kalėdas. Vilniaus jėzuitų gimnazija jau buvo atidaryta tų pačių metų rugsėjo 11 d. Kaip ir kiekvieną tarnystę pradedant, pradžioje šiek tiek neramu, kyla jaudulys, galvoji, kaip seksis bendrauti su mokiniais ir mokytojais. Prasidėjo kapeliono darbas: šv. Mišios, rekolekcijos vaikams ir mokytojams. Mokydamasis JAV lankiausi keliose lietuviškose stovyklose. Ten pasiskolinau šiek tiek dvasinio ugdymo programų. Gimnazijoje norėjau suburti sielovados komandą, bet komandos kūrimas nėra mano stipriausia pusė. Pradžioje labiausiai džiugino tai, kad itin greitai užmezgiau ryšį su mokiniais, mokytojais ir darbuotojais. Po kurio laiko savo kaip kapeliono tarnystėje prisiminiau vieną ženklą, gautą renkantis kunigystę. Dar tarnaudamas sovietų kariuomenėje, kur buvo nedaug tikinčių kareivių, klausdavau Dievo: kaip čia yra, kad Tu, Dieve, egzistuoji, o tiek mažai žmonių Tave tiki? Širdyje suvirpėjo atsakymas: „Nedaug yra norinčių pasakoti apie mane.“ Tuomet pagalvojau: tapsiu kunigu ir žmonėms pasakosiu apie Dievą. Daug kartų per 14 metų darbuodamasi gimnazijoje prisiminiau šį širdies virpesį ir, kol tarnauju būdamas kapelionu, vis pasakoju mokiniams ir mokytojams apie Dievą. Tai yra mano pašaukimo patvirtinimas.
Gimnazijos kapeliono tarnystėje teko padaryti devynerių metų pertrauką, tad šiuo metu jau sutinku alumnų vaikus, lankančius mūsų gimnaziją. Džiugu, kad ankstesnės kartos leidžia savo atžalas į tą pačią gimnaziją ir nori, kad šalia kitų mokomųjų dalykų vaikai taip pat išgirstų tiesą apie Dievą. Per devynerių metų pertrauką kiti gimnazijos kapelionai, ypač ilgametis kapelionas t. Vytautas Sadauskas, SJ, sukūrė daugiau programų ir iš mokytojų bei alumnų subūrė sielovados komandą. Dėl to sugrįžęs kitus septynerius metus jaučiausi drąsiau, kartu su kitais galėjome daugiau jauniems žmonėms papasakoti apie Dievą ir padėti jiems geriau save pažinti. Taip pat jaučiau, kad visa gimnazijos bendruomenė – mokiniai, mokytojai, tėvai, darbuotojai, alumnai – puoselėja tokį tikėjimo ir gyvenimo būdą, kuris visus augina. Visi tapome mokytojais ir mokiniais.
Manęs vis klausia: o kas suteikia didžiausią džiaugsmą darbuojantis jėzuitų mokykloje? Atsakymas glūdi daugelyje akimirkų. Tai ir susitikimas su mokiniais koridoriuose, ir pasisveikinimas su jais; antradienio ir ketvirtadienio ryto šv. Mišios, kuriose prieš pamokas dalyvauja pamaldžių sielų grupelė; ir rekolekcijos Guopstų stovyklavietėje bei kelionės su mokiniais ir mokytojais; tai ir tradicinių švenčių šurmulys, kai švenčiame kartu; ir mokinių atsivėrimas, klausimai, noras bendrauti ir palaikyti santykį; ir sielovados komandos bei kitų bendradarbių užsidegimas. Šių metų gimnazijos šūkis „Pasilik tiesoje“ įkvepia būti savimi bei būti su kitais ir dėl kitų. Per visus mokslo metus didžiausią laiko dalį sukuosi gimnazijos reikaluose, todėl tai yra ir gyvenimas, ir malda, ir vis naujos patirtys, o tai suteikia prasmę man kaip jėzuitui, kaip kunigui ir galiausiai kaip žmogui.
Be abejo, reikėtų sau pateikti ir kitą klausimą: kokie gimnazijos kapeliono iššūkiai? Pats paklausiau, pats ir atsakau: tikybos pamokos nėra tai, kur aš geriausiai jaučiuosi, todėl vis prašau neskirti daug savaitinių pamokų. (Čia pacituosiu posakį vieno jaunuolio, nutarusio, kad vienuolinis kelias ne jam: „Režisierius sako, kad viskas gerai, žiūrovai sako, kad jiems patinka, o širdy jaučiuosi ne savo vietoje.“) Kartos keičiasi, aš jau nebe jaunas, tad tenka kūrybingai ieškoti būdų bendrauti su jaunais žmonėmis ir stengtis juos suprasti. Kaip ir kitų dalykų mokytojams bei gimnazijos vadovybei, daug sumaišties įneša švietimo reformos. Tuomet visi drauge bandome iš naujo „mokytis plaukti“. (Dėkui Dievui, šiuo metu turime puikią gimnazijos direktorę seserį kazimierietę Editą Šicaitę, tad visiems kartu drąsiau sunkumus įveikti.) Mokinių artimųjų mirtys primena apie žmogaus trapumą. Tuomet svarbus yra gebėjimas būti šalia. Esi kapelionas –
lyg ir amžinybės tarpininkas, nors ir tiesų – tik žmogus. Vilniaus jėzuitų gimnazija nėra vienintelė mokslo įstaiga Lietuvoje, kur bręsta jauni žmonės, todėl iššūkiu sau laikau šeimų patirtis, kai neįstojus dukrai ar sūnui žmonės nuliūsta, o kartais ir skaudžiais priekaištais palydi stojimo į gimnaziją tvarką.
Vilniaus jėzuitų gimnazija atsikūrė 1995 m. rugsėjo 11 d., tad kitais metais švęs 30 metų sukaktį. Esu laimingas, kad 14 metų galėjau būti šios gimnazijos dalimi. Dievas žino, kiek dar metų ji gyvuos, bet viena jaučiu – Kūrėjas džiaugiasi tokios mokyklos egzistavimu, ir norisi dėkoti, kad leidžia jo misijoje dalyvauti būnant gimnazijos kapelionu. Prisimindamas iššūkį, daugelio šeimų patiriamą stojant į į Vilniaus jėzuitų gimnaziją, noriu perfrazuoti savo brolio t. Aldono Gudaičio, SJ, buvusio Kauno jėzuitų gimnazijos direktoriaus, atsakymą šeimai, kurios atžala neįstojo į gimnaziją: „Baigiau tarybinę mokyklą, buvau ne pats geriausias mokinys, bet dabar esu Kauno jėzuitų gimnazijos direktorius.“ Tad kiekviena mokykla ar gimnazija, kurioje yra atsidavusių mokytojų, augina šaunią jaunąją kartą.
Šis straipsnis publikuotas žurnale „Jėzuitai“ (2024-3).
Kviečiame jį skaityti įvairiais būdais:
- popierinės žurnalo versijos ieškokite jėzuitų bažnyčiose,
- nemokamai užsisakykite popierinę arba skaitmeninę žurnalo versiją,
- skaitykite žurnalą internete.
