Suprasti Jėzaus Širdies reikšmę ir vietą šių dienų gyvenime man padeda šv. Ignaco Dvasinių pratybų antrosios savaitės malonės prašymas: „Vidujai pažinti Viešpatį, kuris dėl manęs tapo žmogumi, kad labiau jį mylėčiau ir juo sekčiau“ (DP, 104). Žodžiai „vidujai pažinti Viešpatį“ aiškiausiai parodo siekį suvokti jo Švč. Širdies slėpinį. Tai yra viso Asmens, vidinės būties ir meilės – tiek dieviškosios, tiek žmogiškosios – atskleidimas. Tai jo Įsikūnijimo paslapties esmės ir tikslo branduolys. Pažinti Jėzų reiškia jo Širdyje atpažinti esminę jungtį tarp to, ką evangelijų pasakojimuose, Jėzaus įsteigtuose sakramentuose, suburtoje Bažnyčioje, pakrikštytame tikinčiajame bei kiekviename geros valios žmoguje, kaip Dievo paveiksle ir panašume, pašauktame atspindėti Dievą, girdime, matome ir jaučiame, bei tarp to, kokia yra paties Jėzaus Širdies, būties, troškimų, intencijų esmė ir branduolys.
Iš tokio vidinio Jėzaus pažinimo, tai yra jo Širdies pažinimo, kyla visi vaisiai, perkeičiantys žmogaus širdį. Tai išreiškia žodžiai „vidujai pamilti Viešpatį“. Pačiam žmogui būtina gyventi savo širdimi, nes kitaip jis lieka pasidalijęs, nevientisas, yra valdomas sužeidimų, neatleidimo, neatpažintų aistrų ir neramybės. Todėl, nors savo kasdienybėje dažnai apsiprantame su paviršutiniškumu, esame kviečiami eiti į tikrąją savo gelmę – į savo širdį – ir ja gyventi. Tik tuomet pajėgiame iš tiesų mylėti ir atsiliepti į savo tikrąjį visokeriopą pašaukimą.
Na, o žodžiai „vidujai sekti Viešpačiu“ kviečia jo Širdį savo širdimi nešti kitiems, tai yra gydyti šį sužeistą pasaulį. Matant kitą žmogų, galima jį vertinti daug giliau – iš jo vidaus perspektyvos, kur jis yra tikras ir kur turės stoti prieš Aukščiausiojo Širdies teismą. Iš Širdies perspektyvos žvelgdamas supranti, kad žmogus pats savęs dar nesuvokia ir nepažįsta, todėl kyla kur kas daugiau užuojautos – kaip vaikui, kuris dar tik yra atradimų kelyje. Sunku net įsivaizduoti, koks yra Dievo gailestingumas, kai jis mato žmogaus širdį ir siūlo pagalbą iš atviros savo Širdies – tokios artimos ir lengvai pasiekiamos, bet vis dar nepažįstamos ir nemylimos.
Širdies kelias, į kurį kviečia Dvasinės pratybos, gali būti tinkamas atsakas šių dienų supasaulėjimui. Savęs suvokimas, tarpusavio santykiai, net santykis su Dievu, yra ypač pažeisti išoriškumo, dualizmo tarp regimybės ir vidaus, tarp kūno ir sielos, darbo ir kontempliacijos. Trokštant Jėzų pažinti, pamilti ir juo sekti, taigi atsiduoti Švč. Širdžiai, kurioje yra tik šventumas, prisikeliama, gyjama ir tobulėjama. Šis kelias suvienija žmogaus pastangas ir dovanai duodamą malonę, žmogaus norą kontroliuoti ir pasitikintį atsidavimą, išorę ir vidų, kūną ir sielą, protą ir jausmus.
Tuo aš pats tikiu ir tuo noriu vis labiau gyventi, melsdamas, kad visi vidujai pažintų Jėzaus, dėl mūsų tapusio žmogumi, Švenčiausiąją Širdį, idant labiau jį mylėtume ir juo sektume.
