Šv. Pranciškus Ksaveras: pirmasis jėzuitų misionierius

Vienišas liesas, barzdotas žmogus ant uolos, viršum jūros ištiesęs ranką, kurioje Nukryžiuotasis, akis pakėlęs į dangų, karštos širdies – toks jis vaizduojamas šventųjų paveiksluose daugelyje senųjų bažnyčių. Vienas pirmųjų jėzuitų, Pranciškus Ksaveras tapo misijų globėju. Daug amžių jis buvo simbolis – ne tik to susižavėjimo, kurį Europos krikščionims sukėlė svetimos užjūrio kultūros, bet ir drąsos į kelią besileidžiančių misionierių, jų ryžto viską palikti dėl tikėjimo žygio. Ką šiandien mums reiškia tas šventasis, ištisus šimtmečius kerėjęs savo žavesiu, bet dabar retai prisimenamas ar vertinamas?

Studentas Paryžiuje

Pranciškus Ksaveras užaugo kilmingoje baskų šeimoje Navaroje. Studijas anuomet geriausiame Europos universitete Paryžiuje pradėjo vildamasis gauti pelningą, nedaug darbo reikalaujančią kanauninko vietą. Jis mėgavosi nerūpestingu studentišku gyvenimu, kol vieną dieną į studentų bendrabutį įžengė naujas gyventojas – penkiolika metų vyresnis Ignacas Lojola.

Pokalbiais, taip pat paties sumanytomis naujoviškomis „dvasinėmis pratybomis“ – rekolekcijomis jis ragino gyventi tikėjimo jėga. Pranciškų negreitai įtikino šitoks radikalumas, bet Ignacas buvo nenumaldomas. Biblijos žodžiais „Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?“ Ignacas palengva įdegė Ksavero širdyje negęstančią ugnį, kuri jį nuvedė per visą pasaulį.

Vienas pirmųjų septynių jėzuitų

Kartu su dar penkiais studentais, kuriuos Ignacas patraukė į savo pusę, jie sudarė vėliau išaugusios grupės branduolį; gyveno labai kukliai ir, semdami iš tikėjimo, tarnavo vargšams, ypač patarnaudami ligoninėse – tai buvo pirmieji jėzuitai. Baigę studijas, jie 1539 m. pavedė save popiežiui, nusprendę, kad jis, būdamas atsakingas už viso pasaulio Bažnyčią, turbūt geriausiai žinos, kur stygius yra didžiausias. Ten jie ir troško vykti.

Tuo laiku Portugalijos karalius kreipėsi į popiežių su paklausimu apie šios naujos bendruomenės kunigus. Jo valdomose Indijos žemėse buvo pakrikštyti pirmieji čiabuviai, bet juos reikėjo išsamiai supažindinti su tikėjimu. 1541 m. Ksaveras iškeliavo į nepažįstamą pasaulį.

Pasaulio atradėjas ir misionierius

Tai buvo ypatingas pasaulio užkariavimo būdas: Pranciškus Ksaveras vienuolika metų keliavo po Aziją. Goa krašte, Indijoje, jis įkūrė pirmą jėzuitų gyvenvietę, Šv. Pauliaus kolegiją vietos jaunimui ugdyti. Čia sugrįždavo po kiekvienos kelionės.

Iš Goa jis iš pradžių patraukė į žvejų kaimus Pietų Indijos pakrantėje. Šimtus žmonių mokė tikėjimo tiesų ir krikštijo. Pramokęs tamilų kalbos, išvertė pagrindines maldas, kad žmonės jas mokėtų mintinai. Tačiau svarbesnis už žodinį skelbimą buvo gyvas pavyzdys – visiems darė gilų įspūdį karšta Ksavero meilė žmonėms. Pats gyveno skurdžioje trobelėje, rūpinosi vaikais, lankė ligonius, mirštančiuosius, didžiausius varguolius ir kiek išgalėdamas visiems padėjo. Iki tol čia atvykdavusius europiečius domino tik brangios perlų kriauklės, kurias žvejai rinkdavo nuo jūros dugno. Ksaveras su ordino broliais gynė žvejus nuo išnaudotojiško portugalų prekeivių, reikalavusių vis daugiau perlų, elgesio.

Kitas ilgas kelias Ksaverą nuvedė per Molukų salas (dabar Malaizija) į Indoneziją, kur jis rodė tokį pat gyvenimo pavyzdį.

Nepažįstama Japonija

Indija, Malaizija ir Indonezija tuo metu priklausė portugalų įtakos sferai; siekdami apsaugoti laivus, gabenančius į Europą brangius prieskonius, portugalai Azijoje buvo sukūrę įtvirtintų uostų tinklą. Kartą Molukų salose sutiktas japonas Ksaverui papasakojo apie savo tėvynę. Japono pasakojimai sužavėjo Ksaverą. Ar ta europiečiams dar nepažįstama brandi kultūra atsivertų krikščionybei? Ksaveras nusprendė patraukti į Japoniją.

Draugiškai jį priėmęs orus diduomenės sluoksnis padarė jam įspūdį. Ko gero, Ksaveras buvo pirmasis europietis, kelyje į imperatoriaus rūmus pasiekęs šalies vidų. Su budistų ir šintoistų vienuoliais jis diskutavo apie tikėjimą. Tačiau jų pokalbiai buvo pilni abipusio nesupratimo. Retas atsiversdavo į krikščionybę. Ksaveras įsitikino, kad vykdyti misiją prasminga tik gerai susipažinus su svetimos kultūros šaknimis.

Sužinojęs, kad japonų kultūra perimta iš kinų, jis pasiryžo vykti į Kiniją – gal, jei atverstų kinų imperiją, jam labiau sektųsi ir Japonijoje. Tačiau svetimšaliams Kinijos vartai buvo uždaryti. Nepaisydamas gerų draugų patarimo, kliaudamasis vien Dievu, Ksaveras vis dėlto pabandė patekti į šią šalį. Deja, nesėkmingai. 1552 m. vienišas ir išsekęs jis mirė Sandziano saloje netoli žemyninės Kinijos, veltui laukdamas, kol, persikėlęs per jūrą, pateks į šį kraštą.

Išvykimas ir steigimas

Ksaveras niekada nenustojo žavėti savo neblėstančiu įkarščiu vykdoma misija. Troškimas skelbti Evangeliją Azijoje, „padėti sieloms ir jas gelbėti“ neleido jam nurimti. Dažniausiai jis tik trumpam apsistodavo kurioje nors vietoje. Jį sutikusiems žmonėms padarydavo įspūdį jo vidinis įkarštis, kurio apimtas jis skelbė Dievą, vedantį jį visais tais keliais, taip pat pasiaukojama tarnyba visiems be išimties žmonėms.

Ksaveras nekantriai laukdavo atvykstant iš Portugalijos naujų jėzuitų misionierių. Kaip visų jėzuitų Azijoje vyresnysis, siųsdavo juos ten, kur pats jau būdavo lankęsis, tiksliai nurodydamas, kaip tęsti jo pradėtus darbus. Taip jis buvo laisvas ir galėjo pasitikti naujus iššūkius, o jo nuveikti darbai vis giliau šaknijosi.

Paskutiniame savo laiške pats Ignacas iš Romos ragina Ksaverą verčiau pasilikti Indijoje ir iš ten vadovauti ordinui, o į misijas siųsti kitus vienuolius. Tačiau tuo laiku savo misiją vykdantis Ksaveras jau buvo taip išeikvojęs jėgas, kad sulaukęs vos keturiasdešimt šešerių mirė Kinijos prieigose. Bet koks apdairus protingumas nublanksta prieš šį pasiaukojamo skelbimo dinamiškumą.

Vienatvė ir bendrystė

Vidinio įkarščio vedamas Ksaveras veržėsi tolyn, ir nesvarbu, ar būtų jį lydinčiųjų, ar tektų eiti vienam. Net jei savo keliu žengdavo su būreliu palydovų, juos svarbiose vietose dažnai palikdavo ir toliau skubėdavo vienas. Jis niekur neužsibūdavo. Jis nuolat ėjo į priekį.

Tačiau save kažin ar vadino vienišiumi. Ksaveras turėjo daug draugų – ir čiabuvių, ir portugalų tvirtovėse. Ir visada jautėsi saugus šalia Jėzaus. Nešiojo prie širdies brolių parašus, kuriuos buvo išsikirpęs iš laiško, atėjusio iš Romos. Jo paties laiškai liudija gilų ilgesį ir sąsają su ordino broliais.

Jo laiškai tapo bestseleriais

Ilguose laiškuose į Europą Ksaveras išsamiai aprašė savo kelionių patirtis ir susitikimus su svetimomis kultūromis, tai, kaip jis skelbė Evangeliją, eiti tolyn skatinantį savo tikėjimą ir tinkamų misionierių stygių. Jėzuitų daug kartų visoje Europoje vis iš naujo perleidžiami, šie laiškai tapo bestseleriais. Daug šimtmečių jie žadino jaunuolių troškimą vykti į misiją.

Jau pirmame ilgame laiške į Europą Ksaveras rašo: Susidūrus su dideliais iššūkiais misijoje, „mane dažnai apima troškimas įsiveržti į Europos universitetus garsiai šaukiant kaip pamišėliui“, kad studentų krūtinėse užsidegtų ta liepsna, „kol jie pagaliau pasakys: Viešpatie, štai aš, ko tu nori, kad aš padaryčiau? Pasiųsk mane, kur tu nori, jei reikia, net į Indiją!“ Kaip anuomet, taip ir dabar Pranciškus Ksaveras savo misijos dinamiškumu šaukia ne tik Aziją, bet ir senąją Europą.

 

Naujienlaiškis

Das Magazin „Jesuiten“ erscheint mit Ausgaben für Deutschland, Österreich und die Schweiz. Bitte wählen Sie Ihre Region aus:

×
- ×