Petras Favras gimė 1506 m. Jis kilęs iš kaimiško kalnyno Savojos kunigaikštystėje, kur anuomet gyveno drąsūs, savarankiški ir ryžtingi žmonės. Vienas to krašto valdovas kartą pareiškė: „Šie Savojos velniai visada nepatenkinti. Jeigu gerasis Dievas siųstų auksinių pinigų lietų, jie skųstųsi, kad pakenkė stogų dangai.“
Devyniolikmečiai Favras ir Ksaveras pirmąsyk susitiko 1525 m. Favras norėjo studijuoti Paryžiaus universitete – tais laikais garsiausioje pasaulio mokslo įstaigoje. Po trejų metų Ignacas atkeliavo į Paryžių įgyvendinti savo siekio „padėti sieloms“. Kaip ir Favras, jis vienus metus lankė Montagiu kolegiją, Erazmo išgarsintą kaip „skorbuto, blusų, kietų lovų ir dar kietesnių smūgių, pašvinkusių silkių, supuvusių kiaušinių ir perrūgusio vyno“ vietą. Paskui Ignacas persikėlė į pažangesnę Šv. Barboros kolegiją, kurioje sutiko jam paskirtus kambario draugus – Favrą ir Ksaverą. Greičiausiai ši trijulė skyrėsi nuo kitų tuometinio mokytojo apibūdintų kolegijos studentų: „Kol profesorius šūkaudamas kimsta, tinginiai dykaduoniai miega ar mąsto apie malonumus. Nedalyvaujantys prašo draugų pasiaiškinti už juos: vienas pametęs batus, kitas sergąs, trečias rašąs savo tėvams... O kur dar iš miesto į paskaitas ateinantys slunkiai.“
Pamažu Ignacas tapo draugu ir patarėju vidine būsena besiskundžiančiam Favrui, nes gerai jį suprato – pats ilgą laiką buvo vargintas skrupulų, pagundų ir abejonių. Nors šios naštos Petras galutinai nenusimetė, tačiau išmoko ją pakelti ir padėti kitiems atsidūrus panašioje padėtyje. 1538 m. baigę mokslus ir negalėdami kaip maldininkai keliauti į Šventąją Žemę, pirmieji dešimt būsimųjų jėzuitų Romoje prisistatė popiežiui Pauliui III, kaip visuotinės Bažnyčios ganytojui. Šis tuoj pat juos išsiuntė įvairioms tarnystėms. Favras iškeliavo į Parmą. Nuo tos akimirkos iki mirties popiežius, įvairūs valdovai, kardinolai, nuncijai ir jo vyresnysis Ignacas Petro gyvenimą pavertė plačia sielovadinio darbo kelione. Jo gyvenimas tapo litanija aplankytų miestų ir užsimezgusių bičiulysčių, palaikomų tiek bendraujant tiesiogiai, tiek laiškais. Petras Favras susirašinėjo su Ignacu ir garsiu prancūzų humanistu Builliaume’u Posteliu, su būsimu Vokietijos apaštalu Petru Kanizijumi ir Portugalijos karaliumi, su jo dėka į Jėzaus Draugiją įstojusiais jaunuoliais ir su Kelno kartūzų vienuolyno vyresniuoju.
1540 m. popiežius Favrą drauge su Šventosios Romos imperijos valdovo Karolio V atstovu išsiuntė į Vormsą susitikti su protestantų vadovais. Petras – pirmasis Vokietijon įžengęs jėzuitas. Katalikų Bažnyčios padėtis Vokietijoje tokia, sakė Favras, „kad niekas čia nestebina, [...] nebent tai, kad liuteronų nėra dar daugiau“. Pavyzdžiui, apie katalikų arkivyskupą Kelne, kur Favras vėliau dirbo, imperatoriaus atstovas sakė: „Kaip tas vargšas žmogus gali ką nors pakeisti? Savo ilgame gyvenime jis nėra aukojęs Mišių daugiau nei tris kartus. Net nemoka Confiteor...“
Kiekvienoje aplankytoje vietoje Petras pamokslavo, vadovavo dvasinėms pratyboms, klausė išpažinčių, rūpinosi dvasiniu palydėjimu ir steigė jėzuitų bendruomenes. Rašydamas bičiuliui jėzuitui išdėstė savo darbo tarp reformatų principus: „Jeigu kas nors šiais laikais norėtų padėti klaidatikiams, pirmiausia turėtų į juos žvelgti su didžia artimo meile ir mylėti juos tiesa, savo mintis užverdamas bet kam, kas menkintų tokią nuostatą jų atžvilgiu. Antra, reikėtų tartis su jais srityse, kuriose tai įmanoma, o ne dalykuose, pabrėžiančiuose mūsų skirtybes.“ Tai buvo metas, kai ir protestantų, ir katalikų teologai vieni kitiems svaidė anatemas. Vienas aršus katalikų veikėjas stebėjosi Favru: „Sutikau vidinio gyvenimo žinovą.“ O vienas pirmųjų jėzuitų Simonas Rodrigesas apie Favrą rašė: „Jis nuostabiai draugiškas. Taip žavingai ir maloningai su žmonėmis bendrauja – niekame kitame to neregėjau.“ Ignacas pripažino, kad iš visų jėzuitų dvasines pratybas sėkmingiausiai veda Petras Favras.
Vidinė kova Keliaudamas nuo vieno uždavinio prie kito, dažnai varginamas silpnos sveikatos, per septynerius metus Petras Favras apkeliavo daugiau nei 25 miestus šalyse, vėliau tapusiomis Italija, Vokietija, Prancūzija, Ispanija, Šveicarija, Belgija ir Portugalija. Jis mokė ir savo pavyzdžiu rodė romų ir atjaučiantį Kristų. Sėjo atsinaujinimo sėklą, o derlių nuimti atitekdavo kitiems. Kaskart, kai būdavo siunčiamas atsakingam darbui į kitą vietą, jam tekdavo palikti naujus draugus. Sudėjus visas Petro keliones, išeitų apie 15 tūkst. kilometrų – kartais arkliu, dažniau asilėnu ir labai dažnai pėsčiomis. Tai buvo išorinės kelionės.
Jo vidinės kelionės atsispindi 150 laiškų ir ypač Memoriale – dvasinėje autobiografijoje, rašytoje paskubomis tarp įvairių darbų nuo 1542 m. vidurio iki 1546 m. pradžios. Dienoraštis prasideda žodžiais: „Šlovink Viešpatį, mano siela, ir neužmiršk, koks jis geras.“ Jame atskleidžiamos Dievo geradarybės Favro gyvenime, nuolatinis pokalbis su Dievu kaip artimiausiu bendru, kartais – su šventaisiais, su angelais (kuriuos ypač gerbė), su broliais jėzuitais ir su aplankytų miestų „dvasiomis“. Memoriale Favras išreiškia ir savo troškimus bei dvasines patirtis. Ilgainiui vis daugiau kalba apie dvasines įžvalgas, kurias vadina „tiesioginiu pažinimu ir meilingu supratimu paties Viešpaties Dievo“, prisipažįsta buvęs „pakeltas iki pat Dievo veido“. Viena iš trumpų jo maldų – tarsi pamatinio trejybinio dvasingumo santrauka: „Tėve, Jėzaus vardu suteik man savo Dvasią.“
Dažnai Favras nuoširdžiai meldžiasi už, atrodytų, labai netikėtus asmenis: „Aštuonias asmenybes prisiminiau, norėdamas jas atminti malda, nekreipdamas dėmesio į jų silpnybes. Tai buvo popiežius Paulius III, imperatorius Karolis V, Prancūzijos karalius Pranciškus I, Anglijos karalius Henrikas VIII, Liuteris, turkų sultonas, du žymūs reformatoriai Buceris ir Melanchtonas... Dvasiai skatinant, manyje kilo jiems tikrai gili atjauta.“ Nedaug kas reformatų-katalikų sankirtoje prisipažino meldęsis už savo priešininkus...
Aišku, Favras buvo veikiamas XVI amžiaus. Tačiau kai kurios mūsų laiko aplinkybės yra panašios, ir Favro būdas į jas atsiliepti gali labai tikti XXI amžiui. Jam nuolat teko keliauti iš vietos į vietą, prisiimti kaskart naujų įsipareigojimų, kaip ir mums šiandien. Tačiau tai Petras darė tvirtai įsitikinęs, kad jį visur palaiko Dievo artuma ir bičiulių bendruomenė. Antra, jis jautriai išgyveno dėl skaudžių įtampų bei permainų pasaulyje ir Bažnyčioje, kurių netrūksta ir šiandien. Tačiau susidūręs su nesėkmėmis ir abejonėmis žvelgė į pasaulį ir Bažnyčią santūriai, apdairiai ir kantriai. Jo jautrumas savo vidiniams išgyvenimams padėjo gerai suvokti daugybės sutiktų vyrų ir moterų išgyvenimus. Galiausiai jis troško vis glaudesnio ryšio su Dievu. Žinojo, kad tai visų pirma ir labiausiai priklauso nuo Dievo nepaliaujamos meilės. Bet taip pat žinojo, kad ši meilė dažniausiai apreiškiama per draugystę su kitais, irgi siekiančiais tokio pat glaudaus ryšio su Dievu.
Popiežiaus Pauliaus III pašauktas dalyvauti Tridento susirinkime, jau sirgdamas Petras Favras išvyko į paskutinę kelionę iš Madrido į Romą. Sulaukęs vos keturiasdešimties, mirė Romoje, jėzuitų namuose, apsuptas savo brolių.
Dabar Petras Favras prie Jėzaus Draugijos slenksčio yra ir kita prasme. Il Gesu (Jėzaus) – pagrindinėje jėzuitų bažnyčioje Romoje – maldininkai dviejuose puikiuose altoriuose pagerbia šv. Ignaco ir šv. Pranciškaus Ksavero relikvijas. XVI a. pabaigoje perstatant bažnyčią buvo neįmanoma atskirti Favro kapo nuo kitų jėzuitų, dešimtmečiais laidotų bažnyčioje, palaikų. Dėl to visi palaikai buvo kartu perlaidoti kriptoje, esančioje po pagrindinėmis bažnyčios durimis. Tad kiekvienas maldininkas, šiandien atvykęs iš Petro Favro evangelizuotų šalių, žengia virš mistiko, misionieriaus, dvasinio vadovo, jėzuito ir pagaliau šventojo paskutinio poilsio vietos.
Bažnyčioje Petras Favras yra minimas rugpjūčio 1 d.
Šaltinis: America, 2014 m. balandis, paskelbta „Laiškai bičiuliams“, 2014 m. pavasaris, 14–17 psl.
Iš anglų kalbos išvertė t. Antanas Saulaitis, SJ