Klaudijus Kolombjeras (Claudio La Colombière) gimė 1641 m. vasario 2 d. Pietų Prancūzijoje. 1658 m. Avinjone įstojo į Jėzaus Draugiją. Po naujokyno, filosofijos studijų, magisteriumo (ugdymo praktikos) bei teologijos studijų, 1669 m. įšventintas į kunigus. Baigęs paskutinį pasirengimo etapą (terciatą), 1675 m. tapo naujų jėzuitų namų Pare le Monjale (Paray-le-Monial) vyresniuoju. Tame mieste vizičių moterų vienuolyne sutiko mistikę Margaritą Mariją Alakok (Marguerite-Marie Alacoque). Ji buvo patyrusi regėjimų apie Dievą, kuriuose pamatė Švenčiausiosios Jėzaus Širdies slėpinius. Tačiau ordinas tuos regėjimus suprato klaidingai.
Tėvas Kolombjeras Margaritai Alakok tapo patikimu dvasiniu palydėtoju. Remdamasis ignaciškąja dvasių skyrimo taisykle, jėzuitas išaiškino, iš kur kilę jos regėjimai apie Dievą. Viename regėjime jai buvo pranešta, jog privalanti savo jėgas paskirti tam, kad būtų įvesta Švč. Jėzaus Širdies iškilmė, ir tėvas Kolombjeras ją palaikė.
Po metų kaip pamokslininkas jis buvo išsiųstas į Angliją pas Jorko hercogienę. Jis sugebėjo palenkti katalikę hercogienę, ir ši tapo karšta Jėzaus Širdies garbintoja, todėl kaip pirmoji iš karališkųjų rūmų narių kreipėsi į popiežių Inocentą XII, kad šis įvestų oficialią Jėzaus Širdies iškilmę. Įsismarkavus prieš katalikus nukreiptoms religijos politikos audroms, tėvas Kolombjeras buvo išduotas, suimtas ir 1678 m. išsiųstas iš šalies. Sugrįžęs į Prancūziją, kaip ir anksčiau, savo pamoksluose nuolat iškėlė Dievo meilę, atsiskleidžiančią Jėzaus Širdyje. 1681 m. ordino vėl buvo išsiųstas į Pare le Monjalį, kur 1682 m. vasario 15 d. numirė.
Švenčiausiosios Jėzaus Širdies garbinimą perteikia garsusis paveikslas, nutapytas pagal Margaritos Marijos Alakok regėjimą – liepsnojanti širdis su kryžiumi ir erškėčių vainiku. Ištisus šimtmečius šis paveikslas ugdė pamaldumą. Jis pabrėžia, kad liepsnojanti Dievo meilė žmonėms apima ir Jėzaus kančias ant Kryžiaus. 1992 m. popiežius Jonas Paulius II Klaudijų Kolombjerą paskelbė šventuoju. Jo atminimo diena yra vasario 15-oji.