Neseniai pasirodė į lietuvių kalbą išversta svarbiausių šv. Ignaco Lojolos laiškų rinktinė, apimanti 23 Ignaco laiškus, kuriuos jis rašė artimiesiems, bendrabroliams, kunigaikščiams, karaliams. Ar 500 metų senumo raštai gali būti aktualūs šiuolaikiniam žmogui? Vertėja Jūratė Micevičiūtė dalijasi savo atradimais verčiant šią rinktinę.
- Kaip vyko Ignaco laiškų vertimo procesas? Su kuo teko konsultuotis verčiant?
Dėl vertimo su vysk. Lionginu Virbalu pradėjome tartis Vilniuje 2020 m. vasarį prieš pat prasidedant pandemijos suvaržymams, o verstinų laiškų sąrašą galutinai suderinome jau suvaržymams įsibėgėjus. Pernai pavasarį Ispanijoje jie buvo gerokai griežtesni nei Lietuvoje: tris mėnesius žmonėms buvo apskritai draudžiama išeiti iš namų, išskyrus greitai po vieną ir nestoviniuojant apsipirkti, užeiti į vaistinę, pavedžioti šunį ar į darbą („apsirūpinus“ atitinkamu pažymėjimu, kur turėjo būti nurodytos ne tik darbo vieta, bet ir valandos). Tad – jokių pasivaikščiojimų ir išsiblaškymų: susikaupimui geresnes sąlygas sunku net įsivaizduoti.
Labai džiaugiuosi, kad versdama visada galėjau su klausimais „virtualiai bėgti“ pas ispaniškos rinktinės sudarytoją, vysk. Liongino dėstytoją Romoje, Tėvą Manuelį Ruizą Jurado. Jis labai mielai atsiliepė, kai kreipiausi pagalbos, ir padėjo išmazgyti keliasdešimt painiausių ispaniško teksto mazgų. Prieš keletą dienų jis kaip tik parašė, kad gavo lietuvišką knygos egzempliorių ir kad jam labai patiko tai, ką galėjo įvertinti nemokėdamas lietuvių kalbos – knygos išvaizda ir leidimo kokybė. Ne mažiau svarbi buvo ir vysk. Liongino pagalba: visų pirma palaikymas, bet taip pat ir galimybė pasitarti dėl lietuviškų sąvokų atitikmenų. Esu jiems be galo dėkinga už šią galimybę įsigilinti į Ignaco laiškus!
Ir, žinoma, paties šventojo Ignaco pagalba iš dangaus: ne kartą versdama buvau priėjusi tokias vietas, kad mesdavau kompiuterį ir darbo stalą ir eidavau pasivaikščioti po namus, mintimis kreipdamasi pagalbos į jį. Ir po keleto valandų ar dienų ateidavo sprendimas. Tad vertimo procesas atnešė daug atradimų džiaugsmo.
- Kas buvo sunkiausia verčiant Ignaco laiškus?
Turbūt daugiausia teko pavargti su mandagumo formulėmis. Ignaco laikais jos buvo nepalyginamai sudėtingesnės nei dabar. Šiandien mums jau darosi sudėtinga išlaikyti net paprasčiausią „jūs“, o į viešas erdves ir oficialius susitikimus skverbiasi familiarus tonas ir tujinimas, tai nelengva suprasti, kad XVI a. Ignacas net į savo tikrą brolį Martiną kreipėsi „jūs“, o kur dar visi titulų skirtumai: didžiai gerbiami ponai ir ponios, didenybės, aukštybės, šviesybės, ekscelencijos, eminencijos...
Kreipinius lydėjo atitinkama veiksmažodžių vartosena, kai į žmogų kreipdavosi tarsi netiesiogiai, trečiu asmeniu ar beasmene forma, vingrūs pasisveikinimai ir atsisveikinimai – tokie įprasti ano meto laiškuose, kad viename iš rinktinės laiškų Ignaco sekretorius Polankas net „atsiprašo“ adresatą už tai, kad tų formulių nerašo. Beje, laiškas skirtas adresatą pabarti už tam tikras klaidas, tai, turbūt, ir tų mandagumų Ignacas liepė nerašyti anam subtiliai nubausti – taip subtiliai, kad mes to nė nepastebime, tačiau adresatas greičiausiai pasijuto kaip gavęs antausį: tais laikais žmonės buvo jautrūs kiekvienam žodžiui, ir iš kalbėsenos žmogaus luomą atspėdavo greičiau nei iš drabužių – štai kodėl pamaldžios Manresos ponios net ir po piligrimo Ignaco skurliais sugebėjo atpažinti dvariškį.
Vertime stengiausi šias mandagumo formas, kiek įmanoma, išlaikyti, tad kviečiu skaitytoją jas atpažinti, atidžiai įsiskaityti ir pajusti, kokie įvairūs jausmai spiečiasi už mums perteklinėmis atrodančių frazių, ir taip pat nusišypsoti, atradus, kaip subtiliai ir neįžeidžiamai, bet labai kandžiai galima kažką išbarti nė kiek nenusikalstant mandagumui.
- Kas nustebino perskaičius Ignaco laiškus?
Dar prieš sėsdama prie šio vertimo buvau perskaičiusi daug didesnį Ignaco laiškų rinkinį ispaniškai išleistuose jo raštuose. Ten pateikiama net 180 jo laiškų ir jie užima beveik 400 smulkiu šriftu primargintų puslapių. Ir iki šiol tie mano egzemplioriaus puslapiai pilni pabraukimų ir pastabų paraštėse – skaičiau juos ne kartą ir ne du: kiek gyvenimiškos išminties juose sukaupta! Ir kai sakau „išminties“, tai turiu galvoje labiausiai pamirštą mūsų laikų dorybę, kurią, sakoma, Ignacas buvo ypatingai išsiugdęs, ir dėl jos tapęs tokiu geru patarėju ir dvasios tėvu – Katekizme ji išversta kaip „protingumas“, o lotyniškas jos atitikmuo yra prudentia. Tai – tarsi dieviškosios išminties (lot. sapientia) įsikūnijimas pasaulyje, kintančiose konkrečiose jo aplinkybėse. Ir šitie įsikūnijimai gali labai daug išmokyti – skaitydama ne kartą jaučiausi, tarsi laiškai būtų parašyti ne prieš 500 metų, bet vakar: jau neturime „aukštybių ir didenybių“, tačiau mūsų žmogiškos problemos yra tos pačios...
Man tai yra vertingiausia Ignaco laiškų savybė: jie tarsi nušviečia kasdienybę kitos, aukštesnės tikrovės šviesa. Tad didžiausias ir mieliausias asmeninis atradimas manęs laukė, kai peržiūrėjau Tėvo Manuelio atrinktus laiškus ir vėliau vysk. Liongino taikantis prie mūsų skaitytojų poreikių Lietuvoje kiek sutrumpintą jų sąrašą: dauguma laiškų sutapo su labiausiai „primargintais“ mano ispaniškame Ignaco raštų leidime. Ir dabar, versdama, turėjau progą dar kartą kuo atidžiausiai įsiskaityti į kiekvieną žodį – taip atidžiai, kaip tik vertėjas ir patys atidžiausi skaitytojai teperskaito.
