Šv. Ignaco diena Šiauliuose – laikas atpažinti Dievo malonę
Šv. Ignaco dieną, liepos 31 d., jėzuitai pakvietė savo bičiulius ir bendražygius švęsti Draugijos įkūrėjo šventę ir dėkoti Viešpačiui už tarnystę Šiauliuose. Eucharistijai Šiaulių šv. Ignaco Lojolos bažnyčioje vadovavo Šiaulių vyskupas koadjutorius Darius Trijonis, koncelebravo tėvai jėzuitai ir Šiaulių vyskupijos kunigai.
Jėzuitai ir bendruomenė šių metų šv. Ignaco dieną pasitiko dvejopais jausmais. Viena vertus, su džiaugsmu, nes šventojo Ignaco diena yra šventė ignaciškojo dvasingumo bičiuliams. Kita vertus, su liūdesiu, nes rugpjūčio 1 d. jėzuitai išsikėlė iš Šiaulių, kur iki šiol buvo atsakingi už Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią, jėzuitų mokyklą ir rekolekcijų namus.
T. Eugenijus Markovas, SJ, kreipdamasis į bendruomenę, sakė: „Ignaco dieną švenčiame ne tik prisimindami šventąjį, bet ir pripažindami, kad esame pažinę Dievą. Pažinę Jį tokiu būdu, kokio mus išmokė šv. Ignacas: vieni per rekolekcijas, dvasines pratybas, kiti maldos grupelėse, gal per asmeninę patirtį.“
T. Markovas teigė, kad jėzuitai dažnai primena sau ir kitiems, kad gyvenime svarbu atpažinti Dievo valią, bet tai nėra paprasta: „Kartais Dievo valia nėra tokia, kokios norime mes. Kartais mes, kaip vaikai, nesugebame jos suprasti.“
Daugelis bendruomenės narių pažįsta jėzuitus nuo jų įsikūrimo Šiauliuose pradžios, matė jų pašaukimo pradžią naujokyne. T. Markovas, dėkodamas už pasauliečių palaikymą malda ir tarnyste, kvietė priimti dabartinį metą kaip Dievo malonės laiką: „Tebūna šis laikas atpažinti Dievo malonę. Tai laikas, kai išgryninama meilė. Patirdami bejėgiškumą, patiriame vis didesnį Dievo meilės poreikį. Kai esame bejėgiai, kai esame silpni ir trapūs, tuomet mums labiausiai reikia Dievo, Jo meilės ir gailestingumo.“
T. Markovas, apibūdindamas dabartinius jėzuitų jausmus, kvietė prisiminti Jėzaus žodžius: „Mes, jėzuitai, dabar jaučiamės, kaip Jėzus kalbėjo savo mokiniams: ,Ateis laikas, kai manęs nebebus. Ateis laikas, kai jūsų meilė bus išgryninta.' Bet Jėzus niekada nepaliko mokinių vienų. Atsiųsta Šventoji Dvasia juos stiprino ir stiprina. Taip bus ir dabar.
Tikiu, kad kai jėzuitai atkeliavo į Šiaulius, tai buvo miesto istorijos dalis. Dabar vyksta pokyčių istorija, kuri veda į naują etapą. Mes, jėzuitai, toliau lydėsime jus maldoje. Prašome jūsų supratimo ir atsiprašome už tuos momentus, kai nesugebėjome atsiliepti ar išbūti kartu.
Nepameskime Dievo vizijos. Dievo vizijoje viskas yra kuriama. Dievas veda švelniai, kantriai ir su meile. Tegu Švč. Jėzaus Širdis, šv. Ignacas, Benediktas Andruška pripildo mūsų širdis vilties, optimizmo ir Dievo malonės. Nebegalėsime gyventi, kaip buvome pripratę. Dievas veda mus į naujus krantus, į naują patirtį, kur palieka mus, tarsi nuogus, savo netektyje. Jis tarsi kuria mus iš naujo ir atiduoda mus skausmui ir didybei. Didybė įmanoma tik veikiant kartu su Dievu. Ar įsivaizduojate, į kokią didybę esate pašaukti? Ar įsivaizduojate, kur eis jūsų tikėjimo kelias?
Kaip šv. Ignacas nuolat kreipė savo mintis į Jėzų Kristų, taip ir mes esame pakviesti nuolat kreipti į Jį savo mintis. Ten, kur Jis labiausiai nori, kur Jis labiausiai mus pažįsta ir kur Jis apgaubia mus savo gailestingumu. Tepadeda mums Dievas ir toliau mus veda šiuo keliu. Kitokiu, kitaip, bet su ta pačia meile ir begalybe ten, kur kiekvienas ir kiekviena galėsime jausti Jo artumą.“
Kaip padėkos ženklą, pasauliečių bendruomenė padovanojo votą – Jėzaus širdį su įspausta IHS monograma. Šis votas bus pakabintas prie šv. Ignaco paveikslo.
Po šv. Mišių bendruomenė susirinko agapei ir bendrystei jėzuitų namų kieme.
