Kai kuriuos šventuosius gerbiame už nuostabius jų žygius; tai pasakytina apie šv. Petrą Klaverą, šv. Alfonso Rodrigeso draugą ir mokinį, kuris keturiasdešimt metų darbavosi tarp vergų. O Alfonsas – šventasis, kukliai gyvenęs paprastą kasdienį gyvenimą ir veikiau slapta kovojęs su savo paties nepajėgumu ar baime prarasti artimą asmenį, su gundymais ir ligomis.
Alfonsas (Alonso) Rodrigesas gimė 1531 m. liepos 25 d. Segovijoje; jo tėvas buvo pasiturintis drobės ir vilnos audinių prekeivis, Alfonsas buvo antras sūnus šeimoje. Nerūpestinga jo vaikystė baigėsi mirus tėvui; dvylikametis berniukas kaip tik buvo pradėjęs lankyti naujai atidarytą jėzuitų kolegiją Alkalos mieste. Mokyklą teko palikti ir padėti motinai krautuvėje, kurią vėliau jis perėmė į savo rankas. Būdamas dvidešimt septynerių, jis vedė Mariją Suares ir su ja susilaukė trijų vaikų. Mirus žmonai ir visiems vaikams, o prekybos reikalams vis prastėjant, jis pradėjo galvoti, kaip galėtų pakeisti savo gyvenimą.
Iš pradžių Rodrigesas bandė įstoti į Jėzaus draugiją kaip kandidatas į kunigus. Kadangi buvo vyresnio amžiaus – trisdešimt penkerių, be to, nebaigęs mokyklos ir prastos sveikatos, jo prašymas nebuvo patenkintas. Todėl 1568 m. jis atvyko į Valensiją, kur, tikėjosi, jam pavyks užtaisyti išsilavinimo spragas, išklausius gramatikos bei retorikos kursą. Deja, šio sumanymo nepavyko įgyvendinti, tačiau 1571 m. jis buvo priimtas kaip brolis į Jėzuitų ordiną.
Praėjus pusei metų nuo įstojimo į naujokyną, Rodrigesas buvo išsiųstas į jėzuitų kolegiją Montesion Maljorkos Palmoje. Ten jam buvo patikėta durininko tarnyba. Durininku jis ištarnavo keturiasdešimt šešerius metus, pasižymėjo ypatingu nuolankumu bei pamaldumu, visada atidžiai išklausydavo ieškančiuosius patarimo ar pagalbos. Petras Klaveras, studijuodamas filosofiją Montesion kolegijoje, susidraugavo su geraširdžiu broliu prie vartų, kuris palaikė jo ketinimą vykti į misiją Pietų Amerikoje.
Brolis Alfonsas Rodrigesas gyveno išoriškai tylų ir įprastą kasdienį gyvenimą. Tik po jo mirties 1617 m. spalio 30 d. buvo rastas didelis asketinis–mistinis veikalas – 1 755 puslapiuose užrašyti jo pamokslai, traktatai bei gilios dvasinės įžvalgos apie savo vidinį gyvenimą.
1825 m. popiežius Leonas XII Alfonsą Rodrigesą paskelbė palaimintuoju, o Leonas XIII 1888 m. – šventuoju. Kanonizacijos bulėje jis vadinamas „vienu didžiausių Bažnyčios šventųjų“. Spalio 31-oji yra jo atminimo diena.