Alberto Hurtado Cruchaga gimė 1901 m. sausio 22 d. Vinja del Mare, Čilėje. Su jaunesniuoju broliu Migeliu tėvų dvare leido laimingą vaikystę, bet 1905 m. mirus tėvui, kuriam tebuvo dvidešimt septyneri, šeima atsidūrė labai sunkioje finansinėje padėtyje. Dvarą teko parduoti, o šeima persikėlė į sostinę Santjagą, kur giminių padedama galėjo kukliai verstis. Vis dėlto motina neatsisakydavo padėti dar sunkiau už ją gyvenantiems. Ji dažnai sakydavo sūnui: „Gera sudėti rankas maldai, bet dar geriau atverti, kad duotum.“
Paskirta stipendija leido Alberto lankyti Jėzuitų šv. Ignaco kolegiją. Alberto ne tik mokėsi, bet, kaip Marijos sodalicijos narys, talkino ir vienoje varguolių parapijoje. Jau tada jo širdyje gimė troškimas įstoti į Jėzaus Draugiją. Tačiau motina neturėjo pastovaus pragyvenimo šaltinio, todėl jis šio noro atsisakė. Įstojęs į Santjago universitetą studijavo teisę, kartu savo jėgas bei laiką skirdamas konservatorių partijai; taip pat atliko karinę tarnybą ir toliau rūpinosi vargšais. Jo teisės licenciato darbe apie darbą namuose nagrinėjamos socialinės problemos bei aptariamos jų sprendimo galimybės taikant atitinkamas darbo teisės normas.
Baigęs studijas ir įgijęs teisę verstis advokato veikla, jis pasiekė, kad būtų peržiūrėta tėvo dvaro sodybos pardavimo sutartis; taip jam pavyko nustatyti aukštesnę pardavimo kainą. Dabar jo motina įgijo stabilų pragyvenimo šaltinį, o jis galėjo įgyvendinti savo troškimą ir prašytis priimamas į Jėzaus Draugiją.
Europoje baigęs filosofijos bei teologijos studijas ir 1933 m. gavęs kunigo šventimus, jis 1935 m. įgijo pedagogikos daktaro laipsnį. 1936-aisiais, iki grįždamas į Čilę, įvairiose Europos šalyse – pavyzdžiui, lankėsi ir Austrijoje – susipažino su bendrojo lavinimo sistemomis bei jaunimo organizacijomis, tarp jų Jeunesse ouvrière catholique Belgijoje ar Bund Neudeutschland Vokietijoje.
Sugrįžęs į Santjagą, dirbo tikybos mokytoju ir dvasiniu vadovu Šv. Ignaco kolegijoje bei dėstė pedagogiką Katalikiškajame universitete. Be to, vadovavo rekolekcijoms, į kurias susirinkdavo iki 200 dalyvių. Šią pedagoginę veiklą jis aptarė gausiose publikacijose ugdymo klausimais. Be to, vadovavo netoli Santjago kylančių naujokyno ir rekolekcijų namų statybos darbams; jie buvo atidaryti 1940 m.
1944 m. Hurtado dėka startavo iniciatyva Hogar de Cristo (Kristaus pastogė). Pirmiausia iškilo pastatai tiems, kurie „be pastogės ir apsiausto“ – nakvynės namai benamiams, kur jie būdavo pamaitinami ir galėdavo išsimaudyti. Vėliau jis ėmėsi padėti gatvės vaikams – 1944 m. Santjage jų buvo keturi tūkstančiai. Dar 1944–1945 m. žiemą, važiuodamas automobiliu per miestą, juos surinkdavo ir apgyvendindavo Hogare. Alberto siekė, kad vaikai įgytų išsilavinimą, todėl prie Hogaro netrukus pradėtos steigti mokyklos bei dirbtuvės.
Per visą savo gyvenimą Aberto Hurtado rūpinosi vargšais ir nepasiturinčiaisiais. Pakirstas vėžio mirė 1952 m., jam buvo penkiasdešimt vieneri. 1994 m. spalio 16 d. popiežius Jonas Paulius II tėvą Hurtado paskelbė palaimintuoju. Popiežius Benediktas XVI 2005 m. spalio 23 d. jį paskelbė šventuoju.