Mano misija buvo tarnystė virtuvėje – gaminti šiems žmonėms pietus ir juos išdalyti. Kasdien virtuvėje praleisdavau daugiau kaip šešias valandas ir dažnai pagaudavau save mąstant: „Negi iš tiesų reikia būti jėzuitu, kad kasdien darytum tą patį – gamintum pabėgėliams pietus?“ Arba kildavo dar esmingesnis klausimas: „Ką aš, kaip jėzuitas, čia veikiu?“
Kartu su manimi virtuvėje dar dirbo du nuolatiniai darbuotojai: vienas – tikras romietis, antrasis – kurdas iš Irako. Taip pat kasdien atvykdavo eilinė pamaina savanorių, kurie padėdavo virtuvėje bei dalijant maistą. Dauguma šių savanorių darbavosi kartą per savaitę, kartais – ir po du kartus, jau daugiau kaip 25-erius metus. Tai buvo įvairūs žmonės: jauni, turintys šeimas ir jau išėję į pensiją, studentai, klierikai, vienuolės, banko darbuotojai – ir tikintys, ir laikantys save ateistais. Tačiau kiekvienas iš jų jautė atsakomybę ir pašaukimą pasirūpinti tais, kurie šiandien yra stokojantys.
Stebėjausi tuo, kad italų kultūra pirmiausia yra orientuota į konkretų veikimą – pagalbą ir tarnystę pagal savo gebėjimus ir galimybes. Italų gyvenimiška pozicija ir įsitikinimai turi praktinę išraišką. Kitaip sakant, jeigu aš kalbu apie meilę artimui ir atsakomybę už jį, tai parodau praktiškai ir konkrečiai.
Šiame centre aštuonis mėnesius praleidau tarp žmonių, atsidavusių vieniems iš labiausiai pažeidžiamų, nepageidaujamų, nepriimtų ir atstumtų. Mano bičiuliai savanoriai išmokė mane pastebėti tai, kas vertingiausia, – kiekvieno mūsų lankytojo orumą. Nors jie gyveno gatvėje ir daugelis neturėjo nieko daugiau, išskyrus kuprinę su keletu daiktų; nors daugelis jaunųjų emigrantų, bandydami išlaikyti savivertę, stengėsi parodyti, kad jiems viskas gerai ir padėtis kontroliuojama, kai iš tiesų taip nebuvo; nors daugelis nuoširdžiai, bet nesėkmingai ieškojo darbo ir neturėjo net kišenpinigių, – trumpai tariant, šiuolaikinio pasaulio požiūriu, tie žmonės neturėjo nieko, kas rodytų jų padėtį ir svarbą, tačiau kiekvienas jų turėjo tai, kas neatimama, dėl ko jų skurdas ir dabartinė padėtis buvo visai nereikšminga, – kiekvienas iš jų turėjo nekintamą žmogaus orumą. Ir ši savanorių bei darbuotojų komanda, kuri ateidavo ir iki šiol ateina, kad nepaliktų šių žmonių likimo valiai, yra kiekvieno pabėgėlio žmogiškojo orumo liudininkai, nors patys pabėgėliai kartais apie tai pamiršta arba tuo nebetiki.
Po aštuonių mėnesių baigiau savo tarnystę ir įstojau į universitetą. Beveik po dvejų metų Italiją pasiekė pandemija. Buvo įvesti apribojimai. Mokymo įstaigos perėjo į mokymąsi nuotoliniu būdu, užsidarė prekybos centrai, be svarbių priežasčių gyventojams buvo neleidžiama nutolti nuo savo kvartalo. Mūsų bendruomenė, kadangi joje buvo pagyvenusių ir sergančių jėzuitų, kurių gyvybėmis negalėjome rizikuoti, taip pat iš esmės nutraukė savo išorinę misionierišką veiklą. Aš savaitėmis neišeidavau iš namų ir daug laiko praleidau mokydamasis. Tačiau, pietų metu pažvelgęs pro savo kambario langą, matydavau tą pačią pabėgėlių eilę, stovinčią prie mūsų centro durų. Nors tuo metu Roma buvo beveik paralyžiuota, Jėzuitų centro pabėgėliams darbuotojai darbo nenutraukė. Kas rytą jie ateidavo pamaitinti alkanų migrantų. Ir taip – kasdien, per visą griežčiausių ribojimų ir draudimų laiką. Centro uždarymas netiesiogiai būtų pasmerkęs lankytojus mirčiai iš bado.
