Gabrielius Zaveckas SJ
Spalio 30–lapkričio 3 d. Vilniuje susitiko Centrinės Europos provincijos studijuojantys jėzuitai. Šis ugdymo susitikimas kasmet rengiamas vis kitoje vietoje. Dėl COVID pandemijos teko du kartus atšaukti jį Lietuvoje, tačiau trečiasis kartas „nemelavo“, ir susitikimas įvyko Vilniuje.
Šių metų tema buvo kunigystė ir kunigo įvaizdis. Kardinolas Sigitas Tamkevičius SJ dalijosi savo kunigystės ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ patirtimis. Anot arkivyskupo emerito, žmonės jaučia, kada kunigas yra dėl pinigų ar savęs, o kada – dėl jų. Kai kunigas myli žmones, jie atsako tuo pačiu. Daugelį palietė kunigo Sigito Tamkevičiaus palinkėjimas, tinkantis visų laikų kunigams ir kunigo tarnystei besiruošiantiems – išlaikyti idealizmą. Paklaustas, kas sovietinės okupacijos metais padėjo atpažinti, kuriais žmonėmis galima pasitikėti, tėvas Sigitas nusišypsojo: „Intuicija. Jeigu matai, kad žmogui rūpi tikėjimas, tada nejučiomis ir kyla pasitikėjimas.“
Svečiai taip pat susitiko su Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos seserimi Aiste Balčiūnaite, pasidalijusia savo pašaukimo istorija, taip pat mintimis apie Bažnyčios Lietuvoje situaciją ir įvairias tarnystes. Anot jos, iš kunigo, vienuolio ir vienuolės žmonės pagrįstai tikisi pagarbos, o ne įsakymų ir dogmų primetimo „iš aukšto“. Sesuo pridūrė, kad laikas, kurį pasauliečiai skiria šeimai, mes, pašvęstojo gyvenimo vyrai ir moterys, skiriame Dievui.
Kadangi nemaža dalis dalyvių Lietuvoje viešėjo pirmą kartą, daug laiko skyrėme Vilniaus ir Lietuvos pažinimui. Jie džiaugėsi, kad, padedami istoriko dr. Liudo Jovaišos, aplankė ir daugiau sužinojo apie Šv. Jonų bažnyčią, jėzuitų vaidmenį Vilniaus universiteto istorijoje, ryšį tarp prie įėjimo į arkikatedrą esančių statulų ir Šv. Kazimiero bažnyčios, Dievo Gailestingumo šventovę, unitų Vilniuje istoriją bei bažnyčią, Aušros vartų šventovę... Svečiai juokavo, kad Vilnius turi daug titulų, susijusių su šiaure: Šiaurės Atėnai, Šiaurės Jeruzalė, Šiaurės Roma...
Donato Kuzmicko SJ kunigystės šventimų, kurie įvyko lapkričio 1 d., išvakarėse visi susirinko į maldos vakarą Šv. Kazimiero bažnyčioje: palaikyti bendražygį maldoje, melstis savomis intencijomis, susitikti Kristų adoracijoje. Donato šventimai puikiai tiko susitikimo temai: šiam sakramentui besiruošiantys jėzuitai buvo kartu su broliu jam svarbiu gyvenimo ir pašaukimo momentu, užtarė jį malda, patarnavo iškilmingoje liturgijoje, dalyvavo pirmosiose Donato aukojamose Mišiose bei priėmė primicijinį palaiminimą. Taip jie išgyveno bendrystės džiaugsmą, gilino savo pačių tikėjimą ir konkrečiai prisilietė prie kunigystės.
Sekmadienio rytą jėzuitai dalyvavo Donato primicijose, kuriose jaunas kunigas džiaugėsi sulaukęs labai konkrečios pagalbos iš daugybės žmonių ir citavo Pirmąjį Jono laišką: „Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (Jn 4, 20).
Po šventinių pietų Vilniaus jėzuitų namuose dalyviai atsisveikino iki kitų progų, kai galės vėl kartu augti ir dalytis brolyste bei tikėjimu.
