T. Mindaugas Malinauskas SJ, žurnalas „Artuma“
Popiežiaus maldos intencija 2026 m. liepai: „Melskimės už žmogaus gyvybės gerbimą ir apsaugą visais jos etapais, pripažįstant ją kaip Dievo dovaną“.
Šia intencija paliečiama gyvenimo, sveikatos ir mirties tema. Kai ištinka svarbūs momentai, niekas negali likti abejingas: nuo didelio džiaugsmo – iki didelės baimės, nuo vilties – iki nevilties gali atsiskleisti baisiausia žmogaus tamsa ir didi šviesa. Bet svarbiausia yra kiekvieno būtis, Dievo norėta ir todėl padovanota, kad tikrai gyventų. Todėl tik tie gali norėti ar nenorėti kito gimimo ir gyvenimo, kurie patys buvo sėkmingai pagimdyti ir gyvena; tik tie gali mylėti ar niekinti šalia gyvenantį vargšą ir trokšti jam pilnatvės ar nebūties, kuriems geriau pasisekė gyvenime; tik tie gali trokšti seno ir ligoto žmogaus prasmės ar mirties, kurie pasiruošę ar nepasiruošę mokytis mylėti bet kokiomis sąlygomis. Šia intencija galima ir gydyti savo senas žaizdas, nes gal ne visai sąmoningai kada nors troškome, kad kas iš žmonių negimtų, kad kas numirtų, neegzistuotų, kad kažkam būtų blogai.
Šios intencijos tema Leonas XIV kalboje Diplomatiniam korpusui (2026 m. sausio 9 d.) akcentavo, kad žmogaus gyvybė yra neįkainojama Dievo dovana, kurią reikia priimti, saugoti ir puoselėti. Šeima yra pirmoji vieta, kur mokomasi tarnauti gyvybei. Popiežius kviečia ginti negimusį vaiką, remti motinas, rūpintis ligoniais, senais ir vienišais žmonėmis, atmesti abortą, surogaciją ir eutanaziją, nes teisė į gyvybę yra visų kitų žmogaus teisių pagrindas.
Kalboje Monake (2026 m. kovo 28 d.) popiežius kalbėjo apie Bažnyčios pašaukimą būti žmogaus gynėja. Žinome, kad Kristus, pirmasis žmogaus užtarėjas, gina vargšus, nusidėjėlius, atstumtuosius ir grąžina jiems orumą bendruomenėje. Todėl Bažnyčia turi tapti kiekvieno vyro ir moters advokate: skelbti Evangeliją, apšviečiančią žmogaus tapatybę, gyvenimo prasmę, santykių vertę ir solidarumą. Popiežius kviečia skelbti gyvybės, vilties ir meilės Evangeliją, kad kiekvieno žmogaus gyvybė būtų ginama ir puoselėjama nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Pagarba gyvybei čia apima ne tik asmeninį pasirinkimą, bet ir socialinę atsakomybę, teisingesnę visuomenę bei ekonomiką, kuri netarnauja vien pelnui.
Galiausiai enciklikoje Magnifica Humanitas (2026 m. gegužės 15 d.) ši mintis pagilinama žmogaus orumo pagrindu. Žmogus vertingas ne dėl naudingumo, sveikatos, gebėjimų ar socialinės padėties, bet todėl, kad yra sukurtas Dievo ir pašauktas į pilnatvę Kristuje. Todėl technologinė, ekonominė ar politinė pažanga turi žmogui tarnauti, o ne jį valdyti, mažinti ar paversti priemone.
