Liepos 17 d. ses. Ligita Ryliškytė SJE pristatė naują savo knygą „Naujasis Egzodas? Metodas ir šiuolaikinė teologija“. Bostono koledžo (Boston College, JAV) dėstytoja teigė, kad teologija turi dalyvauti nuolatiniame dialoge, taigi ir klausytis, ir kalbėti.
„Mes, kaip bendraautoriai, nenorėjome pasakyti, kad jau žinome kelią iš dabartinių teologijos sunkumų, juo labiau, kad jau esame perėję Raudonąją jūrą ir pasiekę Pažadėtąją Žemę. Norėjome pasakyti, kad esame kelyje,“ – pristatydama knygą sakė ses. Ligita Ryliškytė. Drauge su Jeremy D. Wilkinsu redagavusi šį veikalą autorė išreiškė viltį, kad teologija gali išeiti iš susiskaldymo, uždarumo, kai kada – nesusikalbėjimo, tapti veiksmingesne tarnaudama Bažnyčiai ir pasauliui.
Ant viršelio – lietuviški motyvai – Čiurlionio sonata Nr. 5 (Jūros sonata), savo oranžiniais atspalviais primenanti ne jūrą, o dykumą, puikiai atspindi išėjimo temą.
Kokia tai knyga?
Prie knygos pradėta darbuotis 2022 metais, siekiant paminėti Bernardo Lonergano, jėzuitų filosofo ir teologo, veikalo „Teologinis metodas“ (Method in Theology, 1972) 50-ąsias metines.
Bendraautorė knygos judesius nusakė trimis aspektais. Pirma, grįžtama prie subjektyvaus teologijos šaltinio – žmogaus mąstymo. Teologas atidžiai klausosi, bando suprasti, tikrinti, spręsti ir vadovautis sprendimu. Antra, klausiama, ką reiškia bendradarbiauti skirtingiems teologams, užuot kūrus viena su kita nesusijusias salas. Trečia, kaip išgyventi šiuo metu teologų patiriamas ribas, susidūrus su istoriniu sąmoningumu, religijų ir teologijų pliuralizmu, sekuliarizacija, kančios patirtimis, naujomis kritinėmis teorijomis. „Kitaip sakant, naujasis išėjimas nėra bėgimas nuo tradicijos, bet mėginimas kartu su tradicija pasižiūrėti, kaip dabar perduoti gyvą prasmę, kas yra Dievas, koks yra mūsų tikslas šiame kontekste“, – teigia ses. L. Ryliškytė.
Kodėl pasirinktas išėjimo vaizdinys?
„Išėjimas reikalauja palikti tai, kas pažįstama, kas įprasta, galbūt tai, kas varžo ar įkalina. Tai ėjimas per dykumą, kurioje senosios koordinatės dažnai nebeveikia. Ėjimas niekada nėra individualus, išeinama kartu su kitais, su bendruomene“, – sako teologė.
Išėjimo metafora tinka ir mūsų gyvenimo kelionei bei teologijai: „Paveldėtos mąstymo struktūros, terminai, metafizinės sistemos, kadaise labai vaisingos, ilgainiui ima nebe vienyti, o skaldyti. Atskiros teologijos sritys pradeda kalbėti skirtingomis kalbomis. Biblistas sunkiai susikalba su dogminės teologijos atstovu, moralės teologas – su pastoracinės teologijos atstovu, apskritai akademinė teologija – su tikinčiųjų siekiais, troškimais ir gyvenimu. Kita vertus, pagrindinis dialogo partneris – filosofija – nebėra vienintelis ar pirmasis. Teologija dabar „kalbasi“ su daugybe disciplinų.“ Ses. L. Ryliškytė priminė popiežiaus Pranciškaus 2023 metų kreipimąsi į teologus Ad theologiam promovendam, kad teologija turėtų būti tarpdisciplininė, klausytis kitų disciplinų ir joms kalbėti.
Šis dialogas šiuolaikinei teologijai kelia iššūkių, bet drauge atveria daug galimybių, kai į pokalbį įsitraukia evoliucinė biologija, psichologija, sociologija, traumų studijos, feministinė, postkolonijinė ir kitos kritinės teorijos: „Ar teologija turėtų užsikimšti ausis ir laikytis Evangelijos, užsiverdama kitom disciplinom ar, kita vertus – yra ir toks požiūris, – turėtų priimti kiekvieną naują teoriją kaip paskutinį žodį? Čia atsiranda įtampa ir susiskaldymas – nuo visiško uždarumo iki tokio atvirumo, kai teologija praranda savo šaknis ir pamatą.“
Knygoje bandoma apmąstyti šiuos klausimus ir ieškoti „aukso vidurio“, kuris nėra nei gynybinis užsivėrimas, nei nekritiškas prisitaikymas prie naujos situacijos. Ja siekiama teigti, kad reikia metodo, mat būtina suprasti savo veiksmus, surasti būdą bendradarbiauti, atpažinti tikrą įžvalgą ir drauge judėti pirmyn.
