Ses. Aistė Balčiūnaitė SJE: „Bažnyčia nėra vien Dievo rūmai, ji yra ir Dievo namai“

Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos sesuo Aistė Balčiūnaitė vienerius metus praleido Italijoje, gilindama suaugusiųjų ugdymo žinias Popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete (Angelicum). Nuo 2024 m. rudens ji vėl darbuojasi Šv. Jonų bažnyčios bendruomenės sielovadoje, veda rekolekcijas Guronių rekolekcijų namuose. Su ses. Aiste pasikalbėjome apie daug ką: studijas Italijoje, pasikeitusią Bažnyčios sampratą, tikėjimą kančioje ir asmeninę maldą. Kviečiame prisėsti ir be skubos paskaityti prasmingas ses. Aistės įžvalgas.

Kalbėjosi Rasa Darbutaitė

Ses. Aiste, metus praleidote studijuodama Italijoje. Ką studijavote?

Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę vienerius metus skirti žinių pagilinimui. Pasirinkau studijas anglų kalba Popiežiškajame Šv. Tomo Akviniečio universitete. Buvo galima rinktis vienerių arba dvejų metų ugdymo (formacijos) programą, skirtą tiems, kurie darbuojasi sielovadoje, ugdydami suaugusiuosius – ne tik vienuolius ar kunigus, bet ir pasauliečius. Po šių studijų suteikiamas diplomas, bet nėra gaunamas akademinis laipsnis. Mano tikslas buvo atnaujinti žinias ir sužinoti, kaip įvardyti intuityviai jaučiamus Bažnyčioje vykstančius permainas ir procesus.

Kaip pasikeitė dalykų įvardijimas Bažnyčioje?

Kai studijavau prieš 20 metų, apie Bažnyčią buvo kalbama kaip apie tą vietą, į kurią ateinama, ten atrandamas Dievas, laikomasi tam tikrų taisyklių ir principų. Bažnyčia buvo suvokiama kaip ištikimųjų erdvė. Dabar Bažnyčios samprata pasikeitė. Visa tai, ką minėjau, išlieka, bet kai atpažįstamas Dievas, atrandamas asmeninis santykis su Dievu ir priimama Dievo išganymo dovana, žmogus yra siunčiamas su meile nešti tai kitiems. Tai reiškia, kad aš esu ne tik Dievo tikėjimo meilės adresatė, bet ir siunčiamoji. Dievo svajonė – tai visos žmonijos išganymas. Ne tik ištikimųjų, bet ir visos žmonijos. Kitaip sudedami akcentai. Žmogus ne tik gauna tikėjimo dovaną, bet ir tęsia savo mokinystę – nešti šią dovaną kitiems ir su meile ją liudyti. Taigi pabrėžiama ne tik ištikimybės svarba – ji, žinoma, išlieka svarbi, – bet tos ištikimybės vaisiai parodomi per liudijimą kitiems, ne tik mano asmeninį Dangaus „laimėjimą“. 

Ką šis Bažnyčios suvokimo pokytis reiškia sielovadoje?

Man šis Bažnyčios sampratos pokytis buvo labai svarbus. Kaip kalbėti šiandienos žmogui apie tikėjimo tiesas, kaip skelbti išganymo žinią ir kiek toli eiti su juo, kad parodyčiau kryptį Dievo link? Kur galiu pasitikti žmogų? Ar vis dar laukti bažnyčios prieangy? Ar tikėjimo aplinkoje? Ar galiu pasitikti visai kitur, kasdienėse situacijose, ir kaip prabilti apie tikėjimą, Dievą?

Bažnyčia nėra vien Dievo rūmai ar Dievas tik karalius. Taip, bažnyčioje turime elgtis pagarbiai. Bet Bažnyčia yra ir Dievo namai, kuriuose kiekvienas yra laukiamas ir mylimas. Pagarba Dievui yra lygiai taip pat svarbi, bet ji kyla ne iš baimės, o iš noro pažinti ir mylėti.

TARPTAUTINĖS BENDRUOMENĖS PATIRTIS

Kuo be šių žinių dar buvo svarbios studijos Romoje?

Man buvo labai svarbi tarptautinės bendruomenės patirtis, skirtingų kraštų žmonės leidžia pamatyti tradicijų įvairovę. Pietų pusrutulyje savaime suprantamas dalykas yra bendruomeniškumas, būdami kartu jie laiko neskaičiuoja. Tai šiauriečius gali varyti iš proto. Pietų pusrutulio žmonėms yra natūralu prieiti prie mažiau pažįstamo žmogaus ir paklausti, kaip jis gyvena, laukiant ne mandagaus atsakymo „ačiū, gerai“, bet nuoširdaus pasidalinimo. Mums, gyvenantiems Vakarų pasaulyje, tai kainuoja papildomų pastangų. Kartais per daug susitelkiame į daugybę suplanuotų darbų ir prarandame galimybę būti ir džiaugtis „čia ir dabar“.

Skirtinguose kraštuose labai skiriasi Bažnyčios poreikių suvokimas. Sesuo brazilė, su kuria gyvenau Marijos misionierių dukterų bendruomenėje, pasidalijo: „Kai pamačiau Romoje tiek daug kunigų, man suskaudo širdį. Bendruomenėje, kur tarnauju Brazilijos Amazonės vietovėje, kunigas atvažiuoja kartą per dvi savaites arba per mėnesį...“ Išgirdusi Lietuvoje sakant, kad trūksta kunigų, nes parapiją aptarnauja atvažiuojantis kunigas arba parapijoje yra tik vienas kunigas, suprantu, prie kokio komforto esame įpratę.

Europoje apie moterų tarnystę Bažnyčioje dažniausiai kalbame iš lyčių lygybės perspektyvos, tačiau Afrikoje arba Pietų Amerikoje moterų tarnystė jau yra tikrovė. Katechetės, vienuolės ruošia vaikus krikštui ir krikštija, nes kunigas atvažiuoja kartą per mėnesį, vadovauja Žodžio Liturgijai ir po to dalija Komuniją. Tose vietose tai nėra lyčių lygybės klausimas, bet kad kas nors darbuotųsi vynuogyne, kas nors patarnautų tikintiesiems kasdienybėje. O Lietuvoje vis dar yra bažnyčių bendruomenių, kuriose klausiama, ar moteris gali patarnauti prie altoriaus kaip zakristijonė, ministrantė ar Komunijos dalintoja.

BAŽNYČIOS TURTINGUMAS

Kaip tokioje įvairioje Bažnyčioje, skirtingoje savo patirtimis, rasti bendrus sprendimus?

Čia matau sinodinės kelionės prasmę – svarbu dalintis, kad pažintume vieni kitus ir suvoktume, jog Europa nebėra Katalikų Bažnyčios centras. Europoje yra Bažnyčios šaknys, bet jos plečiasi. Iš pradžių centras buvo Izraelis, Mažoji Azija, vėliau Katalikų Bažnyčios centras pasislinko į Romą. Geografinis centras liko, bet tikinčiųjų dauguma jau yra Afrikoje, Azijoje ir Pietų Amerikoje. Yra neteisinga nepaisyti jų tikrovės konteksto ir spręsti tik iš Vakarų pasaulio perspektyvos.

Kita dovana – maldos turtingumas. Šiauriečiams mąstomoji malda yra labai sava. Pietiečiai, Afrikos ar Azijos šalys šlovina giesme ir šokiu. Aš juokauju, kad taip, kaip seserys Italijoje giedodavo plaudamos indus, nesu girdėjusi Lietuvoje net per Velykas. Tai yra skirtingi buvimo Dievo artumoje ir kalbėjimosi su Dievu būdai.

Mums gyvenant bendruomenėje, mirė vienos iš studenčių mama. Ji negalėjo grįžti namo į laidotuves. Šventėme šv Mišias vienuolijos koplyčioje pagal Burundžio, iš kurio ji buvo kilusi, tradicijas. Skambėjo atsisveikinimo gedulinės burundiškos giesmės, kurios buvo su šokio judesiais ir visai ne tokios graudžios, kaip lietuviškos. Per kūno judesius žmonės išreiškia savo ilgesį. Bažnyčios turtingumas skirtingose tautose atskleidžia krikščioniškos tradicijos grožį.

Žinoma, būdama Italijoje, ilgėjausi to, kas man įprasta, savo tapatumo. Reikia atpažinti, ką brangini, kad galėtume pasidalinti tuo su kitais. Turime pažinti plotį pasaulyje ir Bažnyčioje, bet kartu – ir savo šaknis bei savastį.

EITI Į PARIBIUS

Minėjote pakitusią krikščionio misiją eiti su Viešpačiu pas kitus. Kur yra tas paribys, iki kurio turėčiau eiti iki kito?

Yra du dalykai. Visų pirma: aš einu pas žmogų jį susitikti ten, kur jis yra. Aš nelaukiu, kol jis ateis pas mane, laukiančios Bažnyčioje.

Kitas dalykas: aš einu susitikti su Viešpačiu ir klausausi, kaip Dievas tai kelionei vadovauja. Aš esu ta, kuris padeda kviesti tam tikru metu. Nors šv. Paulius kviečia veikti „laiku ir nelaiku“...

Aš klausausi Viešpaties, kur Jis mane kviečia, kai esu su žmogumi. Tai nereiškia, kad aš visada turiu eiti kito keliu. Svarbu atverti susitikimo galimybę. Mokytis būti Dievo liudytoja ir mokine kasdienėse gyvenimiškose situacijose – gatvėje, parduotuvėje, eilėje pas gydytoją... Kasdienėse situacijose susitinkame labai įvairių žmonių, kuriems galime paliudyti Dievą savo darbais, elgesiu, o kartais ir žodžiais...

Neseniai su vienuole sese važiavome į kapines. Ten sutikome pagyvenusius žmones, moteris ėjo pasiramstydama ramentais, oras buvo labai žvarbus. Pasisiūlėme juos pavežti. Jie labai nustebo, nes po ilgo laiko kažkas nepažįstamas parodė jiems dėmesį. Kalbėjomės apie netektį, skausmą, meilę, viltį, o po to ir apie tikėjimą, Dievą,...

Kartais žmogus, dalindamasis apie savo gyvenimą, užsimena, kad jaučia beprasmybę ar tuštumą, viską išbando gyvenime ir vis tiek neranda prasmės. Tada klausiu: „O ko tu iš tikrųjų ilgiesi?“ Kas yra už visų dalykų, už adrenalino, naujų dalykų išbandymo? Koks yra tavo gilesnis ilgesys?

NUODĖMINGOJI BAŽNYČIOS PUSĖ

Ne visada tikrovės patirtis Bažnyčioje yra saldi. Yra ir nuodėminga Bažnyčios pusė. Kiek per studijas apie tai kalbėjotės?

Universitete, kuriame studijavau, yra privaloma išklausyti saugaus elgesio su nepilnamečiais ir pažeidžiamais asmenimis Bažnyčioje kursą. Buvo aptarti trys pagrindiniai aspektai. Visų pirma – psichologinis lygmuo: trumpai aptarti manipuliaciniai mechanizmai, kuriuos naudoja išnaudotojai. Taip pat kalbėta apie aukoje vykstančius psichologinius procesus ir pasekmes. Kita dalis – Kanonų teisė: ką pagal Bažnyčios ir civilinę teisę daryti ir ko nedaryti, jeigu žmogus praneša apie piktnaudžiavimo atvejus. Trečias dalykas – kaip gyventi skaisčiai tarnaujantiesiems Bažnyčioje, kunigams, vienuoliams, kad nesiųstų kitiems netinkamų signalų.

Dažnai nėra lengva atpažinti išnaudotojus. Sunku priimti, kad konkretūs žmonės, kuriuos aš pažįstu, gali elgtis piktybiškai. Universitete kalbėjomės, kad išnaudotojas yra tarsi susidvejinusi asmenybė, turinti dvi kaukes. Viena yra ryški „geroji“, kita – išnaudotojo kaukė. Todėl sunku patikėti, kad yra juodoji pusė, nes nematau tamsiosios pusės ženklų.

Kuo daugiau apie tai yra viešai kalbama, tuo lengviau aukai kalbėti. Auka ir taip jaučiasi stigmatizuota dėl išnaudojimo, todėl jai baisu prabilti. Kartais atrodo, kad ji daro kažką ne taip arba kad tai paslaptis, kurios negalima atskleisti, nes tada kažkas sugrius. Išgirdus, kad apie tai viešai kalbama, žmonėms lengviau prabilti. Kai iškilo vieši skandalai Vilniaus vyskupijoje, žmonės pradėjo užsiminti, kad kažkuris kunigas bandė su jais taip pasielgti, bet jie to išvengė.

Patiriant didelę kančią neretai kyla priekaištas Dievui: „Kaip Dievas galėjo leisti?“ Kaip rasti paguodos žodį žmogui didelėje kančioje?

Svarbu būti drauge su žmogumi, kuris ateina. Būti drauge jo kančioje ir padrąsinti kalbėti apie viską su Dievu, net ir apie savo pyktį, apie savo tuštumą. Negaliu suprasti karo žiaurumų ar ką nors paaiškinti žmogui, kurio artimasis nusižudė. Bet galiu pasakyti, kad Dievas yra drauge jo kančioje. Galiu pakviesti tą akimirką tiesiog pasitikėti. Ir būti visiškai atviru su Dievu, nebijoti sakyti visko. Kartais žmonės, patiriantys labai didelę kančią, liudija tokį stiprų tikėjimą, apie kurį pats net nepasvajotum.