• Cahopic.com nuotr.

Sekminės – Šventosios Dvasios dovanos apmąstymas

Shane Daly, SJ, A new look at Pentecost

Seniau egzistavo nedidelis ritualas, kurio dabar liturgijoje nebėra, kai kunigas, Kristaus Žengimo į dangų šventės dieną perskaitęs evangeliją, užpūsdavo Velykų žvakę. Šis ritualas simbolizuoja, kad Jėzus, kuris per keturiasdešimt dienų vis pasirodydavo mokiniams ir buvo matomas jų žmogiškomis akimis, nuo šiol bus regimas vien tikėjimo akimis, o tai įmanoma tik Šventosios Dvasios dėka.

Rašydamas korintiečiams (apie 56 m. po Kr.), apaštalas Paulius pabrėžia, kokia svarbi yra Šventoji Dvasia. Jis susirūpinęs, kad Korinto krikščionių bendruomenė, kalbėdama apie Dievą, pernelyg remiasi pasaulio išmintimi ir jo galia. Paulius tai griežtai atmeta, teigdamas, kad Dievą pažinsime tik tada, kai mūsų mokytoja bus Dvasia. Jis aiškina korintiečiams, kad Dievas yra slėpinys, kurio vien žmogaus protu negalima nei pamatyti, nei išgirsti, nei suvokti (plg. 1 Kor 2, 7.9).

Tik Dievo Dvasia leidžia žmonėms ką nors sužinoti apie Dievo slėpinį. Kai kalbame apie Dievo pažinimą, remiamės tuo, jog apie Dievą žmonėms pirmiausia prabyla Jis pats. Dievas tarsi išeina iš dieviškojo slėpinio ir įžengia į žmogiškąją istoriją, kviesdamas mus užmegzti santykį su jo dievišku gyvenimu. Šventosios Dvasios galia atveria mūsų akis, atskleisdama dieviškąjį slėpinį, idant tikėjimo akimis pamatytume Dievą, veikiantį pasaulyje. Tačiau tai nereiškia, kad Dievą jau pažįstame. Šventasis Jonas Auksaburnis (349–407 m.) nuostabiai atskiria tai, kas nesuprantama, ir tai, kas nepasiekiama: „Jūrą vadiname neperprantama, nes net ir narai, nusileidę į jos vandenis, į didelį gylį, neranda dugno. Nepasiekiamu vadiname daiktą, kurio iš esmės neįmanoma nei surasti, nei tyrinėti.“ Dievas yra neperprantamas, bet dėl Jėzaus Kristaus ir Šventosios Dvasios dovanos nėra nepasiekiamas.

Jei neįmanoma iki galo ir visiškai pažinti kitą žmogų, juo labiau tai pasakytina apie Dievą, kuris yra visiškai kitoks. Viskas, ką galime daryti, kai susiduriame su Dievu, kurio nesuvokiame, – tai jį garbinti. Šventasis Ignacas Lojola savo rekolekcijų dalyviams primena, kad žmonės yra sukurti „Dievą, mūsų Viešpatį, šlovinti, garbinti ir jam tarnauti“. Pirmiausia Dievą reikia šlovinti ir garbinti. Prisiminkite pirmąjį jo įsakymą: Aš esu Viešpats, tavo Dievas, neturėk kitų dievų tik mane vieną (plg. Iš 20, 2–3). Dievui tarnaujame, pirmiausia jį garbindami ir šlovindami, bet galima tai daryti ir paprastai patarnaujant artimui. Tačiau ar galime tarnauti artimui, kaip to nori Dievas, jei neskiriame laiko klausytis, ką per Šventąją Dvasią jis mums kalba maldos tyloje? Jei nenorime klausytis Dievo maldos tyloje, vadinasi, nenorime išgirsti, ir kaip jis kviečia mus tarnauti artimui bei kūrinijai. Taigi, ratas užsidaro. Mūsų stabmeldystė dabar – save statyti ten, kur turėtų būti Dievas, ir klausytis savo, o ne Dievo Dvasios. Nusprendėme, kad mes geriau už Dievą žinome, ko reikia mūsų artimui ir kūrinijai, kad jie galėtų klestėti.

Šventoji Dvasia atveria mums tikėjimo duris, kad priimtume Jėzaus žinią kaip Dievo žinią, ir suteikia malonę, kurios mums reikia, kad pagal ją sutvarkytume savo gyvenimą.

Galime atsiverti Dvasiai, melsdamiesi šia paprasta, tačiau gilų atgarsį turinčia malda: „Ateik, Šventoji Dvasia, pripildyk tikinčiųjų širdis ir įžiebk jose savo meilės ugnį. Siųsk savo Dvasią, ir visa bus sukurta, ir Tu atnaujinsi žemės veidą.“ Su Dvasios dovanomis – meile, džiaugsmu, taika, atlaidumu, gerumu, geranoriškumu bei ištikimybe – paveiksime mus supantį pasaulį Evangelijos žinia. 

Iš anglų kalbos vertė Vidmantas Šimkūnas, SJ

Naujienlaiškis

Das Magazin „Jesuiten“ erscheint mit Ausgaben für Deutschland, Österreich und die Schweiz. Bitte wählen Sie Ihre Region aus:

×
- ×