Balandžio 11 d. dvidešimčiai jėzuitų iš keturių žemynų buvo suteikti diakono šventimai Romos Švč. Jėzaus Vardo (Il Gesù) bažnyčioje. Tarp jų – ir 42-ejų vokiečiui Lukui Krausui bei 46-erių šveicarui Mathiasui Werfeli. Į Jėzaus Draugiją juos Viešpats pašaukė skirtingais keliais.
Vietoj matematikos – tarnauti Dievui, jį garbinti ir šlovinti
Vokiečio Krauso gyvenimo kelias buvo nulemtas iš anksto. Jis užaugo tikinčioje šeimoje Birkenfeldo miestelyje, diasporoje, kaip pats sako: „Praktikuojantis katalikas ten buvo akivaizdžiai matomas“. Taigi tikėjimas nuo pat mažumės formavo jo asmenybę.
Jaunasis jėzuitas studijavo matematiką, o studijų pabaigoje atrado Dievą, „kuris yra viso to, kas tikra ir gera, šaltinis. Mintis, kad savo gyvenimą galiu visiškai atiduoti Jam, mane traukė labiau nei matematika.“
Tačiau savo galutiniam apsisprendimui stoti į Draugiją jis skyrė nemažai laiko – dešimt metų. Lemtingi buvo studijų metai, praleisti jėzuitų aukštosiose mokyklose Frankfurte ir Insbruke, kai Krausas turėjo laiko vidinei įžvalgai. Jis suprato, kad, kaip ir šv. Ignacas, nori „tarnauti Dievui, jį garbinti ir šlovinti“: „Šiam tikslui įgyvendinti atradau savo asmeninį kelią pas jėzuitus.“ 2016 m. Krausas įstojo į Draugiją. Po dvejų metų jis davė pirmuosius įžadus.
Krausas po truputį patyrė, ką reiškia jėzuitų kvietimas eiti į pakraščius. Per naujokyną vykęs neturto eksperimentas jam parodė jo paties ribas, kai drauge su lietuviu Donatu Kuzmicku vieną mėnesį be pinigų keliavo iš Niurnbergo iki Vienos. Krausas suprato, svarbiausia – pasitikėti Dievu. Jis pamena, kad tuo metu ypač stipri patirtis jam buvo su visiškai svetimais žmonėmis dalytis ne tik maistu ir nakvynės vieta, bet pirmiausia – tikėjimu.
Kas jo laukia ateityje? Šį sprendimą jis patiki savo vyresniesiems. Savo būsimą misiją jis mato dvasinių pratybų šviesoje: „Man yra sava tai, kas aprašyta dvasinėse pratybose: tarnauti Dievui, jį šlovinti ir garbinti ir per tai išgelbėti savo sielą. Kitiems parodyti šį kelią pas Dievą.“ Jis yra atviras bet kokiai tarnystei mokykloje, universitete ar sielovadoje: „Įstojau į Draugiją būdamas atviras daryti tai, ko prireiks ir priimti provincijolo siuntimą. Džiaugiuosi, kad esu laisvas sakyti: „Darysiu viską, ko reiks.““
Kristus tapo gyvenimo centru
Mathiaso Werfeli kelias buvo neįprastas. Pirmiausia jis studijavo istoriją ir anglistiką Bazelio universitete. Dirbo Bazelio oro uosto keleivių terminale. Galiausiai tarnavo kariuomenėje ir įgijo karininko laipsnį karo medicinos tarnyboje. Taip pat prisidėjo organizuojant Bazelio tatuiruočių festivalį.
Visi šie skirtingai užsiėmimai reiškė ne tai, kad jis niekaip neapsisprendžia, bet tai, kad tiesiog domėjosi daugybe dalykų. Jo manymu, šiais laikais studentams atsiveria pernelyg daug įvairių galimybių: „Jiems sunku apsispręsti dėl vieno dalyko ir jo laikytis.“ Tačiau sulaukęs 38-erių, Mathiasas įstojo į Draugiją, taigi žengė žingsnį, kuris ir iš pačių jėzuitų pareikalavo lankstumo.
Werfeli, kilęs iš evangelikų reformatų šeimos, suaugęs perėjo į Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčią. Dar jaunystėje jį žavėjo Rytų bažnyčios liturgija ir muzika. Prieš gaudamas diakono šventimus Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčioje jis dvejus metus tarnavo kaip subdiakonas, paskutiniu metu – Bazelio ir Ciuricho bendruomenėse.
„Vienu metu supratau, kad savo gyvenimui turiu suteikti centrą“, sako Werfeli. Jėzuitai jo dėmesį patraukė dėl dviejų dalykų. Pirmiausia – per jėzuitų akademinę sielovadą studijuojant Bazelyje: „Atlikau rekolekcijas ir pamačiau, kaip man tai patiko. Kita priežastis – bažnyčia jam visada buvo ramybės ir taikos vieta: „Aš čia radau ne paviršutinišką ramybę – visi žinome apie problemas Bažnyčios viduje ir už jos ribų, – bet vidinę ramybę savo skubančiame gyvenime.“
Šiuo metu Werfeli studijuoja Rytų Bažnyčios liturgiją Romoje. Jis sako: „Mes, jėzuitai, turime pasauliui parodyti, kad rimtai žvelgiame į savo neturtą.“ Jį įkvepia šv. Teodosijaus iš Kijevo Pečorų lauros vienuolyno pavyzdys, nes „priėmė kunigystę dėl tarnystės bendruomenei, o ne dėl šventumo siekio.“ Jam tarnystė žmonėms yra svarbi, kaip Jėzui, plovusiam savo mokiniams kojas.
Kas jo laukia ateityje, jis palieka spręsti provincijolui, žinančiam jo stipriąsias ir silpnąsias vietas. Visoje Centrinės Europos provincijoje jis gali švęsti Mišias pagal bizantiškąją liturgiją ir tarnauti ukrainiečių bendruomenėms: „Dievas žino, kur mane nuves.“
Brigitte Schmitt (Roma)
