Gegužės 28 d. švęsti t. Antano Saulaičio SJ 86-erių metų gimtadienio Vilniuje gausiai susirinko jo bičiuliai ir bendrakeleiviai, sukviesti „Misijų stotelės“ koordinatorių Eglės Andrejevaitės, Rasos Bernotienės ir Jolitos Skinulytės.
Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčioje šv. Mišias aukojo tėvai jėzuitai Vytautas Sadauskas, Vidmantas Šimkūnas ir Donatas Kuzmickas. Po šv. Mišių susirinkusiuosius iš savo namų JAV nuotoliu pasveikino t. Antano sesuo Marytė, kuri, paklausta, ar pasikalba su pas Viešpatį iškeliavusiu Antanu, atsakė, kad su juo kalbasi nuolat: „Paskutinį kartą su Antanuku kalbėjausi prieš dešimt minučių.“
T. Antaną pažinojusieji dalijosi neišsenkamomis smagiomis ir rimtomis istorijomis, minėjo nesuskaičiuojamas t. Antano inicijuotas veiklas, tarp jų išsiskyrusiųjų sielovadą „Bendrakeleiviuose“, akademinę sielovadą Vilniaus universitete, tamprius ryšius su lietuvių išeivija, ištikimą draugystę su skautais, bendradarbiavimą su Katalikų radijo „Mažąja studija“ ir įvairiomis leidyklomis. Kur bebūdamas ir ką bedarydamas t. Antanas į kiekvieną sutiktąjį žvelgė be vertinimo, be skubos, švelniai priimdamas, paspausdamas ranką ir apkabindamas. Elvyra Kučinskaitė, drauge su t. Antanu pradėjusi „Bendrakeleivių“ veiklą, „Artumos“ žurnalui sakė: „Truks, kol suvoksime, kad saulaitiška tyla niekur nedingo. Tokios nedingsta, tokios tam ir nusileidžia čia iš dangų, kad niekada nebedingtų“.
T. Vytauto Sadausko SJ homilija per šv. Mišias, minint t. Antano Saulaičio SJ gimtadienį
Šiandien klausėmės Evangelijos pagal Joną. Jėzus kalba apie Tiesos Dvasią, kuri ves mus į tiesos pilnatvę; Dvasia skelbs tai, ką išgirs, nes ims iš to, kas priklauso Kristui ir visiems tai paskelbs. Šie žodžiai ne tik atskleidžia Šventosios Dvasios veikimą, bet ir kviečia mus atpažinti, kaip Dievo Dvasia veikia per konkrečius žmones, jų gyvenimus ir darbus. Šiandien prisimename tėvą Antaną Saulaitį – žmogų, kuris dalijosi Tiesos Dvasia ir vedė mus prie Kristaus.
Evangelijoje Jėzus sako: „Dar daugel jums turėčiau kalbėti, bet jūs negalite pakelti.“ Daugiau nei dešimt metų gyvenau su t. Antanu toje pačioje bendruomenėje, turėjau daug pokalbių su juo įvairiomis temomis ir daug bendrų patirčių. Tėvas Antanas puikiai suprato, kad tiesa ateina ne per vieną kartą, o pamažu. Visi, kurie jį pažinome, esame liudininkai, kaip kantriai ir išmintingai jis dalijosi Dievo tiesa su kitais – ne primygtinai, bet su meile, su šypsena, šiltu rankos paspaudimu, užuominomis, mažais ženklais.
Mūsų vidiniame kiemelyje, namo sienų plyšiuose yra palikta daug t. Antano ženklų. Sienoje Antanas suslėpė visokių mažų daiktų, dirbinių iš metalo ir medžio. Jis mėgo duoti užduotį vaikams ar svečiams rasti tuos mažus daiktus. Jis, matyt, siekė, kad apsilankymas jėzuitų namuose būtų įsimintinesnis, skatintų bendrauti, o ne vien klausytis gražių minčių.
