Mieli jėzuitų bičiuliai, bendradarbiai ir bendrakeleiviai,
paskutiniu metu mane ir mano bendradarbius pasiekia žinios, kurios šiomis niūriomis dienomis ir savaitėmis man įkvepia vilties ir drąsos. Tiek pavieniai jėzuitai, tiek bendruomenės yra pasirengę suteikti konkrečią pagalbą pabėgėliams iš Ukrainos, juos apgyvendinti ir palaikyti. Pavyzdžiui, jėzuitai studentai Vokietijoje užleido savo namus Ukrainos šeimoms, o patys persikraustė į kitą bendruomenę.
Vis dėlto, nepaisant visų vilties ženklų, neįmanoma nematyti, su kokiu žiauriu smurtu susiduriame. Daugumai iš mūsų karas Europoje buvo visiškai netikėtas, nors Lietuvos ir Latvijos jėzuitai jau anksčiau tikėjosi Rusijos įsiveržimo. Susidūrus su agresyviu karu, atnešusiu kančią ir mirtį šalyje, priklausančioje Europai, mus visus vienija pasibaisėjimas ir bejėgiškumas.
Kai kurie mokslininkai kalba apie epochos virsmą, kurį šiuo metu išgyvename. Man tai atrodo teisingas vertinimas, nors savo įprastame kasdieniame gyvenime to dar nelabai jaučiame. Apie epochos virsmą taip pat galima kalbėti žvelgiant į Bažnyčios vaidmenį ir ateitį. Visi jaučiame, kad tai, kas sena, nebėra tvaru, bet niekas nežino, kokie bus nauji atsakymai.
Šiuo metu patiriame pažeidžiamumą daugelyje savo asmeninio ir visuomeninio gyvenimo sričių. Ši patirtis yra glaudžiai susijusi su tuo, ką švenčiame Didžiąją savaitę, užsibaigiančią Prisikėlimu. Matant agresyvų karo smurtą, galių konfliktus Bažnyčioje ir neviltį dėl menkos socialinės ekologijos pažangos, kyla žmogiška pagunda pasiduoti įniršiui, norui skųstis arba išsigelbėti nuo kančios ir neteisingumo pasinėrus į kasdienius reikalus.
