Tie, kurie nenukreipia žvilgsnio nuo pasaulio, neišvengiamai jame išvysta mirties vietas. Tolimose šalyse, o kartais ir visai arti, miršta žmonės, miršta planai, miršta viltys.
Neseniai dalyvavau jėzuitų provincijolų mokymuose Romoje. Paskutinį vakarą su grupe apsilankėme Ignaco Lojolos kambariuose, visai šalia Švč. Jėzaus Vardo (Il Gesù) bažnyčios, kur būdamas generaliniu vyresniuoju Ignacas gyveno ir dirbo. Viename iš šių kambarių ant paprastos akmeninės grindų plokštės yra įrašas Hic Obiit Pater Ignatius 31 VII 1556. Čia 1556 m. liepos 31 d. mirė tėvas Ignacas. Šiandien šis kambarys naudojamas kaip koplyčia, kurioje mūsų grupė drauge su dabartiniu generaliniu vyresniuoju Arturo Sosa šventė Eucharistiją. Po to kai kurie dar pasiliko tyloje, kai kurie asmeninėje maldoje galbūt išsakė svarbią intenciją – taip daro daugelis kasdien čia užsukančių lankytojų.
Vieta, kurioje mirė žmogus, tapo Eucharistijos šventimo, susikaupimo, o kai kuriems – tikriausiai ir įkvėpimo vieta, netgi suteikiančia vilties ir padrąsinimo. Mane labai jaudina ši sąsaja. Tai man primena Didžiąją savaitę ir Velykas. Iškyla kryžius, kuris, būdamas mirties vieta, tampa įkvėpimo, vilties ir padrąsinimo vieta, atgręžiančia į gyvenimą, netikėtai dovanojamą iš kitur. Juk Jėzus Kristus yra gyvas šalia mūsų, jis mums reiškia viską, kaip yra sakęs Pedro Arrupe.
Pasaulis kupinas mirties vietų. Tiek daug yra mirties. Tiek daug skausmo. Tiek daug kančios. Tiek daug tamsos. Būtent šioms mirties vietoms reikia mūsų maldų, mūsų santykio su Jėzumi Kristumi, mūsų tikėjimo, mūsų mylinčio žvilgsnio ir mūsų Prisikėlimo vilties. Galime ja remtis, nes Dievas yra gyvenimo Viešpats.
Visiems linkiu palaimintų šv. Velykų!
T. Thomas Hollweck
Provincijolas