Centrinės Europos jėzuitų provincijolą t. Thomą Hollwecką kalbina t. Vidmantas Šimkūnas, žurnalas „Jėzuitai“, 2025 01
Mielasis Thomai, pažįstame Tave kaip provincijolą, anksčiau – kaip naujokyno vadovą. Mielai sužinotume daugiau: iš kur esi kilęs, apie Tavo šeimą, tikėjimo kelionę...
Esu kilęs iš nedidelio Noimarkto miestelio, esančio tarp Regensburgo ir Niurnbergo Bavarijos šiaurėje. Užaugau su dviem broliais. Baigęs vidurinę mokyklą pasirinkau studijuoti teologiją, nes mane domino malda, Dievo ir gyvenimo prasmės klausimai. Studijavau savo vyskupijoje, Eichštete, taip pat vienus metus Romoje. Vis svarsčiau, ką noriu veikti gyvenime, koks mano kelias. Baigdamas studijas susitikau su jėzuitais. Man susidarė įspūdis, kad jėzuitai turi bendruomeninį gyvenimą, kuris nėra per siauras.
Antra vertus, jų dvasingumas skatina Dievo ieškoti ir jį rasti visur. Vadinasi, dvasiniai dalykai yra ne nutolę nuo žemės, o ten, kur mes gyvename. Ten Dievo ieškome ir kartais randame. Tai man buvo svarbu, tad apsisprendžiau stoti į jėzuitų naujokyną ir esu Draugijoje iki šiol.
Tapęs kunigu, šešerius metus dirbau studentų sielovadoje. Vėliau dvejus metus Ispanijoje studijavau dvasingumą. Terciatą atlikau Meksikoje. Taip pamilau ispanų kalbą. Paskui šešerius metus buvau dvasiniu Vokietijos Krikščioniškojo gyvenimo bendruomenės asistentu, vėliau dirbau Hamburgo kunigų seminarijoje dvasios tėvu, dvasiškai palydėjau kunigus bei kitus žmones, padėjau rengti rekolekcijų vedėjus. Nuo 2009-ųjų devynerius metus buvau naujokyno vadovas. Tuo laiku susipažinau su Lietuva ir Latvija, nes teko lankyti naujokus. Nuo tada visuomet mielai čia apsilankau. Praeitą rugpjūtį net atostogavau Lietuvoje.
Turi tarptautinės patirties: Roma, Ispanija, Meksika... Koks buvo Tavo pirmas įspūdis apsilankius Lietuvoje ir Latvijoje? Visiškai kitos šalys, kultūros, kalbos...
Nuo pat pradžių susidariau įspūdį, kad jėzuitai Lietuvoje ir Latvijoje yra labai atviri susitikimams. Galima buvo tikėtis toli į Rytus nuo Vokietijos sutikti uždaresnius, šaltesnius žmones, bet pajutau labai daug nuoširdumo, įstrigo humoro jausmas. Lietuvoje ir Latvijoje, kur tiek mažai jėzuitų, jie daro labai daug: turi keletą mokyklų, tarnauja keliose bažnyčiose, vadovauja dvasinėms pratyboms, palydi pavienius žmones, palaiko grupes, jaunus žmones jų kelionėje ieškant Dievo, juos remia. Labai įspūdinga, kaip tiek mažai žmonių gali tiek daug nuveikti. Ir kokį poveikį turi jų darbas, kokia tai tarnystė kitiems, Dievui ir tikėjimui!
Nuo tada, kai įstojai į Draugiją, ir ji, ir provincija tapo kitokios. Kas labiausiai čia pasikeitė? Troškimas „padėti sieloms“, kaip užrašyta mūsų Instituto formulėje, visada išlieka svarbiausias, o būdai, metodai, apaštalavimo sritys keičiasi pagal aplinkybes.
Mano vaikystėje parapijos gyvenimas ir ryšiai su bažnyčia buvo savaime suprantamas dalykas. Lietuvoje šito gyvybingumo dar yra, taip pat ir bendruomenėse. Vokietijoje, deja, jis jau prarastas. Taip pat nebėra savaime suprantama, kad per gyvenimą keliauji ir tikėjimo kelionę. Tai, ko, manau, reikia šiandien – tas galioja Vokietijai, Austrijai, Šveicarijai, taip pat Lietuvai, Latvijai ir Švedijai, – žmones palaikyti, padėti jiems atsakyti į svarbiausius, pamatinius klausimus: ką turime omeny, kai kalbame apie Dievą? ką reiškia tikėti? ar tai galėtų įnešti daugiau prasmės mano gyvenime? Arba į klausimus, kaip šiandien tikėti į Jėzų Kristų, ką reiškia būti krikščioniu, ką reiškia būti žmogumi? Manau, kad yra didelis poreikis šiandienos žmogui suprantamai kalbėti apie esminius dalykus, tokius kaip susitaikymas, atleidimas, gyvenimo perspektyva, ir taip jiems atverti Evangeliją.
Kaune neseniai kunigu buvo pašventintas jaunas jėzuitas Mantas Mileris. Kokios, Tavo manymu, pagrindinės užduotys kils jaunesniems jėzuitams sekuliarėjančiame pasaulyje, keliančiame daug iššūkių, bet kartu atveriančiame ir naujų galimybių, kurias, manau, turėtume priimti kaip laiko ženklus?
Prisiminkime mūsų krikštą: žmogus pakrikštijamas būti kunigu, karaliumi ir pranašu. Manau, kad tai pamatiniai mūsų, kaip Bažnyčios, apibūdinimai. Pranašas yra tas, kuris gerai įsiklauso. Klauso Dievo, savo širdy pajėgia jį išgirsti ir todėl turi ką pasakyti. Karalius yra lyderiaujanti asmenybė, prisiimanti atsakomybę už kitus žmones. O kunigas yra tas, kuris padeda užmegzti ir palaikyti ryšį tarp žmonių ir Dievo. Aš manau, tai labai gražios sritys arba užduotys mums, krikščionims, bei kiekvienam kunigui ir jėzuitui. Taigi pranašas ar kunigas nėra tas, kuris tiesiog pasako, ką reikia daryti. Svarbu būti įsiklausančiu žmogumi ir iš tos įsiklausymo patirties kitiems padėti atrasti, kad Dievo žinioje glūdi kai kas gero. Tas, kuris prisiima atsakomybę, neturi būti „šefas“, bet pirmiausia privalo matyti, ko reikia bendruomenei ir noriai jai tarnauti.
Tas pats galioja ir kunigui. Jis neturi būti tas, kuris klerikališkai žmonėms aiškina, kaip jie turi elgtis, galbūt net moraline prasme. Jis pats yra žmogus, kuris puoselėja santykį su Dievu ir palaiko kitus, kad ir jie šį santykį atrastų. Mano manymu, jei mes iš tikrųjų gyvename kaip įsiklausantys, kaip tarnaujantys, kaip atsakingi už kitus, netampame klerikalūs, bet nesame ir sekuliarūs. Taip mes randame vidurio kelią būti dėl Dievo ir žmonių.
Ne paslaptis, kad jėzuitų mažėja, jie tampa vis vyresnio amžiaus, ir mūsų misija dėl to bus apribota. Mums reikia bendradarbių – kompetentingų, patikimų žmonių, kurie tiki šia misija, mato ją kaip teisingą ir prasmingą. Tai labai kompleksiškas klausimas, kuris aktualus šiandien, bus aktualus ir ateity. Yra vyrų ir moterų, labai skirtingais būdais keliaujančių su mumis. Kai kurie iš jų pas mus įdarbinti – padeda virtuvėje ar vadovauja mokyklai, bet yra ir tokių, kurie nėra formaliai įdarbinti, pvz., kartu su mumis palydi žmones dvasinėse pratybose. Esama įvairių santykių, kuriuos užmezgę jėzuitai su šiais vyrais ir moterimis keliauja kartu. Neturime reikalauti, kad šie žmonės taptų vienais iš mūsų ir viską darytų taip, kaip mes, bet privalome atsakingai, kaip partneriai, palaikyti dialogą ir tarnauti ten, kur esame, – ar tai būtų mokykla, ar parapija, ar dvasinių pratybų kursas, ar naujas statybų projektas, prie kurio kartu sutartinai dirbame.
Minėjai, kad mūsų regione mokyklos yra didžiausias ar labiausiai matomas apaštalinis darbas. Mes iš tiesų rūpinamės, ieškome tinkamų žmonių, skiriame lėšų, tikėdami, kad tai prasmingas darbas. Nors jėzuitų vis mažiau, vis tiek norime, kad jis būtų puoselėjamas.
Aš manau, kad skirtingos mūsų provinciją sudarančios šalys gali tikėtis įkvėpimo viena iš kitos. Ko mes galime Vokietijoje išmokti iš Lietuvos mokyklų? Ko galime išmokti iš Šveicarijos jėzuitų, kaip jie vadovauja dvasinėms pratyboms? Ko galima išmokti iš Švedijos, kur Bažnyčiai priklauso daug imigrantų ir ji auga? Mes galime vieni kitus praturtinti. Lietuvoje esama geros pažangos dviejose srityse – tai yra mokyklos ir stiprus įsitraukimas į sielovadą. Ir trečioji – dvasinės pratybos. Mokyklos, sielovada bažnyčiose ir dvasinis žmonių palydėjimas – tai atitinka jėzuitų profilį. Nereikia Lietuvoje įkurti universiteto, to mes nė nepajėgtume.
Tačiau ten, kur esame, matome situaciją ir keliaujame kartu pasitikėdami Dievu. Mūsų mažėja ir, manau, kuo mažiau bus, tuo labiau turėsime pasitikėti vieni kitais ir Dievu. Tad neturime nerimauti dėl ateities. Europoje tiek daug vietų, kur kažkada būta jėzuitų bažnyčių, jėzuitų kolegijų ar mokyklų – keliaudamas vis su tuo susiduriu. Matant tai galima liūdėti, tačiau galima ir džiaugtis – štai Vilniuje yra mokykla, Kaune ir Šiauliuose veikia jėzuitų mokyklos. Yra bažnyčių, yra žmonių, kurie mielai bendradarbiauja su jėzuitais, ir dar yra nuoširdžiai dirbančių jėzuitų. Mes kartu stengiamės perduoti tikėjimą, viltį ir meilę. Ir kol tai darome, elgiamės teisingai.
Keturios bažnyčios, kuriose Lietuvoje dirba jėzuitai, yra neparapinės. Aš, kaip bažnyčios rektorius, susitikime su kitais jėzuitais rektoriais Hamburge pirmą kartą išgirdau sąvoką „miesto bažnyčia“. Kokia, Tavo manymu, turėtų būti bažnyčia, kuri geriau tarnautų miesto bendruomenei?
Miesto bažnyčia turi tokių galimybių, kurios parapijos struktūrose ne visada įmanomos. Čia galime greičiau atsakyti į klausimus, atsiliepti į kylančius poreikius. Pavyzdžiui, susirenka penketas žmonių, kurie sako: norėtume pasikalbėti apie Bibliją. Tikriausia tai galima visur suorganizuoti, tačiau čia galima daug lanksčiau reaguoti, pajausti, ko žmonėms reikia šiandien. Miesto bažnyčios yra vietos, kur moterys ir vyrai, vaikai ir jaunimas vieni su kitais ir kartu su jėzuitais svarsto, kas šiandien yra svarbu. Nereikia kurti kokių nors struktūrų, nereikia užpildyti jokių formuliarų, o tiesiog kas nors pamąstė, pasidalino nauja idėja su kitais ir nusprendė ją įgyvendinti. Taip gali ateiti geros idėjos, o mes turime turėti drąsos jas išbandyti. Miesto bažnyčios gali kiekvieną dieną naujai susiorientuoti. Tai nuostabi galimybė.
Ko palinkėtum mūsų regionui ir lietuvių kilmės žmonėms užsienyje, pvz., gyvenantiems JAV ir kitur, kurie remia mūsų projektus? Jie yra didelė misijos dalis, ne tik finansiniai rėmėjai, bet ir mūsų draugai.
Pirmiausia, jiems labai ačiū, – tai pirmas žodis. Bažnyčia man yra labai plati sąvoka. Ji keliauja per laikus – šventieji prieš mus ir po mūsų, – ši bendruomenė pranoksta valstybes. Nors žmonės, priklausantys tai pačiai bendruomenei, kartais nepažįsta vieni kitų, vis tiek galime suvokti, kad visi priklausome vienai didelei bendruomenei – Bažnyčiai. Šitos patirties aš linkiu mums visiems, kad ir kurioje šalyje būtume.
Galima kai ką kritikuoti, gana daug kritikos ir Bažnyčioje, apie daug ką reikia kalbėtis. Tačiau svarbu jausti, kad šiai bendruomenei priklauso tiek daug žmonių, kurie vieni už kitus meldžiasi, vieni kitiems padeda įgyvendinti gerus dalykus kitose vietose – be jų pagalbos, taip pat ir finansinės, dažnai jie būtų neįmanomi. Tai labai didelis dalykas, jis turi medžiaginę dimensiją, solidarią žmogiškąją dimensiją ir gilią dvasinę dimensiją. Mes tai gerai suvokiame ir tuo galime džiaugtis, nors kartais kasdienybėje pamirštame, nes turime daug ką organizuoti, struktūruoti, planuoti, aptarti. Tačiau pajuskime, kaip gražu, kad yra šie ryšiai net ir su tais žmonėmis, kurių niekada nesame sutikę.