Laikydamiesi mums įprastos dienotvarkės, jaučiamės saugiau. Tačiau Ignacas Lojola sujudina mūsų tariamai saugų pagrindą ir klausia, kuo grindžiame savo pasitikėjimą – tuo, ką turime ir galime išsaugoti ar Dievu, vedančiu į tikrąjį gyvenimą. Šv. Ignaco iškilmės proga Centrinės Europos jėzuitų provincijolas t. Thomas Hollweckas SJ ragina pasitikėti Dievo vedimu ir paleisti tai, kas nebeteikia gyvybės.
T. Thomas Hollweck SJ
Vidinė laisvė Ignacui Lojolai yra esminė sąlyga, prieš priimant sprendimus. Siekdamas „indiferentiškumo“, jis yra neįtikėtinai nuoseklus: eina prie esmės ir savo teiginių nesibaimina paaiškinti ryškiais, net radikaliais pavyzdžiais. „Pradžioje ir pagrinde“ (DP 23) jis rašo, kad neturėtume labiau trokšti ilgo gyvenimo nei trumpo. Čia turimas galvoje ne gyvenimo sumenkinimas, o laisvė prie nieko neprisirišti, visa palenkti Dievo valiai, siekti aukštesnio tikslo. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis prie ko nors prisirištų? (plg. Mt 16, 26)
Nors Ignacas pirmiausia mąsto apie žmogaus gyvenimą, šią jo mintį galime pritaikyti ir mūsų projektams, įprastoms veikloms bei ligšioliniam veikimo būdui. Turėti ar neturėti. Būti ar nebūti. Išsaugoti ar paleisti. Galiausiai šis klausimas nėra esminis. Ignacui kur kas svarbiau, kokiam tikslui visa tarnauja ir kaip tai pripildysime gyvybės. Ar didesnei Dievo garbei ir žmonių gėriui visa tarnaus šiuo metu tinkamiausiu ar vieninteliu įmanomu būdu? Ar padės patikimai liudyti Evangeliją? Ar atvers galimybę susitikimams, vilčiai ir realioms perspektyvoms?
Gal einant tikslo link kartais atsiveria kiti keliai, kuriais galėtume netikėtai pasukti? Vidinė laisvė saugo mus nuo noro laikytis to, kas buvo iki šiol, vien todėl, kad taip buvo visada. Ji taip pat leidžia išvysti naujus takus, net jei jie neįprasti ar kelia iššūkių. Dėl to galime imtis atsakomybės, kupini drąsos, ramybės ir pasitikėjimo, kad Dievas mus ves į gyvenimą ir ten, kur baigiasi tai, kas mums įprasta bei prasideda kažkas kita.
