Sausio 24 d. pas Viešpatį netikėtai iškeliavo Saulius Slankauskas – ištikimas ir atsidavęs Vilniaus šv. Jonų bažnyčios zakristijonas, neatsiejamas nuo liturgijos ir bendruomenės gyvenimo. Jam atminti skelbiame jo paties liudijimą, kaip jis atsirado Šv. Jonų bažnyčioje ir kaip netikėtai tapo... Šv. Jono kongregacijos (joanitų) oblatu. Straipsnis publikuotas 2018 m. žurnale „Laiškai bičiuliams“ (pavasaris-vasara).
Gimiau 1961 metais Vilniuje. Kaip visi sovietiniai vaikai, lankiau darželį, mokyklą, mokiausi universitete. Buvau spaliukas, pionierius, komjaunuolis. Nebuvau nei labai tikintis, nei netikintis. Toks, kokių tada buvo dauguma. Švęsdavome su tėvais šv. Velykas ir Kalėdas, bet to netapatindavau su Jėzumi Kristumi, jo gimimu ir prisikėlimu. Tai buvo tik šventės, Bažnyčia man nebuvo pirmoje vietoje. Ankstyvoje vaikystėje kunigas Jonas Reitelaitis mane pakrikštijo Krikštonių Kristaus Karaliaus bažnyčioje ir kurį laiką su Bažnyčia neturėjau nieko bendra, išskyrus tai, kad vasaromis viešint pas senelius viename ar kitame kaime močiutės nusivesdavo į bažnyčią (už tai joms dabar esu be galo dėkingas). Mišios pridūmintose bažnyčiose būdavo labai ilgos, kunigai kalbėjo nesuprantama kalba, reikėdavo ilgai klūpėti ant kelių ir dėl to labai nusibosdavo.
Pirmoji Komunija, arba Pirmasis Dievo pokštas
Buvo gal 1976–1978 metai. Aš, Vilniaus senamiesčio vaikas, mokiausi anuometinėje Antano Vienuolio vidurinėje mokykloje šalia ateizmo muziejumi paverstos Šv. Kazimiero bažnyčios, tuose pastatuose, kuriuose dabar vėl įsikūrę tėvai jėzuitai ir jėzuitų gimnazija. Paauglystėje, kaip ir daugelis, buvau šiek tiek maištautojas, šiek tiek ieškotojas. Vieną dieną sumanę, keli klasiokai įsigijome po mažą vilkšuniuką. Savo šunelius mokėme, dresavome, vaikščiodavome su jais po miestą. Mūsų pamėgta susitikimų vieta tapo skverelis prie Vilnelės šalia Dievo Motinos Ėmimo į Dangų stačiatikių katedros. Vieną vakarą mums ten būnant, netikėtai užėjo labai smarki liūtis su žaibais ir griaustiniais. Puolėme ieškoti užuovėjos – durys ir vartai visur uždaryti, išskyrus vienus, pro kuriuos sklido jauki šviesa, girdėjosi muzika, buvo žmonių. Ir mes ten sugužėjome su savo šunimis. Neturėjome jokio supratimo, kur pataikėme, norėjome šiek tiek palūkėti, kol liausis liūtis. Žmonės pradėjo šurmuliuoti, kad čia šunims ne vieta. Bet laukėme ir stebėjome, kas gi ten vyksta. Pasirodo, kad netyčia sugužėjome į Šv. Onos bažnyčią...
Šitas nuotykis mums patiko. Kartkartėmis mes, keli klasiokai, šunis palikę lauke, net nesusitarę pradėjome čia lankytis. Matėme, kaip žmonės melsdavosi, o mes to nemokėjome. Jie suklaupdavo išilgai bažnyčios tako, ir kunigas kiekvienam kažką įdėdavo į burną. Parūpo, kas tai. Viena moterytė paaiškino, kad taip dalijama Komunija. Paklausėme, ar ir mes galime ją gauti, o ji atsakė, kad galime, jeigu buvome išpažinties. Nežinojome, nei kas ta Komunija, nei kas išpažintis, ir iš viso, kam to reikia. Kadangi paaugliškas smalsumas nugalėjo, kitą kartą patys susiradome tą moteriškę bažnyčioje, jinai paaiškino, kaip reikia atlikti išpažintį ir ką toliau daryti. Taip įvyko mano ir kelių klasiokų Pirmoji Komunija. Be iškilmių, be kostiumų, be baltų marškinių ir kaklaraiščio, be žvakės rankoje, be artimųjų apsupties... Net mums patiems to nesuprantant...