Kanadoje popiežius prašė čiabuvių genčių atstovų atleisti Bažnyčiai už padarytas skriaudas internatinėse mokyklose. Bet neretai jautria seksualinės prievartos tema kalbama itin nejautriai. T. Andreas Batloggas, SJ, Vokietijos savaitraščiuose Christ und Welt bei Christ in der Gegenwart (32/2022) pateikia savo įžvalgas šia tema. Pateikiame šio straipsnio vertimą lietuvių kalba.
Vargšui popiežiui keliaujant Kanadoje teko tiek daug visko išklausyti! – išsprūdo vienam iš bendrabrolių. Taip, mano nuomone, Pranciškus privalėjo tai išgirsti. Vien todėl, kad vis dar daug sielovadininkų mano, kad seksualinės prievartos temą „pagaliau reikia užbaigti“. Kaip tik dėl to popiežiui reikėjo susitikti su nukentėjusiaisiais, reikėjo juos išklausyti ir išgirsti priekaištų, reikėjo tylėti ir... prašyti atleidimo.
Visa tai Pranciškus praėjusiomis dienomis ir darė. Įspūdingai, įtikinamai, juk jis mėgsta įvairius gestus, ir dažniausiai jo laikysena yra tinkama. Jis ne tik prisipažino, kad yra „giliai sukrėstas“ dėl ilgus metus trukusių dešimčių tūkstančių vaikų kančių, kai Kanados čiabuvių internatinėse mokyklose jie patyrė seksualinį išnaudojimą, ir per prievartą kultūriškai asimiliuojami.
Jis kalbėjo ir apie „skausmą, pasipiktinimą bei gėdą“. Pranciškus prašė atleidimo už tai, kad, deja, „tiek daug krikščionių rėmė kolonizavimą ir išnaudojo čiabuvių tautas“. Jis net pakartojo: „Nuolankiai prašau atleisti už daugybės krikščionių sukeltą blogį vietos tautoms.“
Daugelis čiabuvių genčių atstovų pareiškė gerbią jo poelgį. Popiežius sėdėjo nutilęs neįgaliojo vežimėlyje priešais baltų kryžių lauką – vaikų kapavietę. Aišku, kai kurie nukentėjusieji „atgailos kelionę“ laiko farsu, jiems vien žodžio ir gesto negana. Tokią jų laikyseną lėmė dešimtmečius trukęs neveiklumas, maldavimas pripažinti patirtą neteisybę ir nekompensuota žala. Aš juos suprantu. Seksualinė prievarta ir seksualinis smurtas įsirašo į šeimų istorijas. To negalima nutylėti ir permaldauti. Kaip išgyti, kaip pasiekti susitaikymą? Šie dalykai turi jaudinti visus, ne tik didįjį pontifiką.
Problema yra būtent ta, kad daugelis kunigų tebegalvoja, jog įveikti prievartą – tai užduotis, tenkanti popiežiui, vyskupams, generaliniams vikarams, personalo vadovams, vienuolijų vyresniesiems ir ekspertams. Šie klausimai deleguoti jiems. Tad tokia laikysena, kaip: „man jau gana!“, „aš jau užtektinai skaičiau, girdėjau ir pakankamai mačiau…“, gali būti nulemta tiesioginio ar netiesioginio šių klausimų delegavimo. Taip kalbantys ir galvojantys nukentėjusiuosius dar kartą priverčia patirti neteisybę. Šios temos privalo būti ir likti dėmesio centre. Visų dėmesio centre, ne tik tų, kuriems tai priklauso „pagal pareigas“. Negali imti viršų kai kurių atvirai reiškiama nuomonė apie „persisotinimą“ šia tema, kuri anaiptol ne žiniasklaidos išgalvota.
Kažkada man labai nepatiko vieno provincijolo mintis, kad visi esame smurtautojų bendruomenės nariai. Bet faktas tas, kad „tokių dalykų“ būta ir tarp jėzuitų, ne tik kitose vienuolijose. Na, žinoma, per pokalbius pietaujant, net ir tarp jėzuitų, negalima tikėtis labai didelių įžvalgų, nors man kartais labai norėtųsi, kad prie stalo vis dar būtų skaitomi tekstai, kurie suteiktų tam tikrų žinių arba bent jau būtų šiokia tokia pramoga.
Ar dar gali būti rimtai manančių, kad teologijai ir apaštalavimui ateity pavyks išvengti prievartos temos? Galutinio taško čia neturi ir negali būti! O sakyti, kad ir valstybinėse įstaigose, sporto draugijose ar orkestruose vyksta tas pats, yra tarsi duoti dar vieną antausį tiems, kurie nukentėjo bažnytinėse institucijose.
Tariamai jautriųjų – kunigų ir vienuolijų atstovų – nejautrumas yra tikra gėda. Tai manyje sukelia didžiulį pyktį. Ir kartu labai liūdina. Nieko neišmokome? Ir tai vyksta toje kartoje, kurioje nusikaltusiųjų yra daugiausia, galbūt todėl, kad jie patys tapo aukomis sistemos, kurioje apie seksualumą – ir jo klystkelius – rimtai niekada nebuvo kalbama ir kurioje viską reikėjo išsispręsti „tau pačiam“, o tai lėmė, kaip žinia, dažnai nesveikus arba nusikalstamus padarinius.
Seksualinė prievarta yra skausminga tema, tarsi nemaloni našta. Negi jau niekada jos nenusimesime? To siekiantys tiesiog nepripažįsta tikrovės. Pabėgti į akademinį ar sielovados burbulą, kuriame, be jokios abejonės, galima rasti daug gerų dalykų, nėra išeitis. Abi pagundos kyla iš gynybinių paskatų. Tikrovė „sutvarkoma“, o nemalonios temos (nu)stumiamos į pokalbius bendruomenėse. Pateiksiu gal ir ne visai vykusį palyginimą: praėjus dvylikai metų po nacionalsocialistų valdymo, buvo manančių, kad galima daugiau ar mažiau sklandžiai grįžti į prieškario laikotarpį. Būtent taip galvoja kai kurie dvasininkijos ir vienuolijų atstovai: jau gana! Aišku, tarp atsakingųjų ir ekspertų vyksta solidi diskusija, yra tikrai profesionalių nuomonių. Tačiau nepaprastai svarbu, kad ši tema nedingtų iš konkrečios kasdienybės, kad ir toliau tai nebūtų tabu vyskupijose ar vienuolijose. „Kunigo gyvenimo būdas“ reiškia ką kita nei neįpareigojantį vienišiaus gyvenimą. Su seksualinės prievartos ir seksualinio smurto tema susijusi ir emocinė bei seksualinė branda, dvasinė sveikata, dvasinė pusiausvyra, skaidrumas ir teisingumas.
Pasak jėzuito Klauso Merteso, „prabilusios bažnytinės sielovados aukos niekur nedingo. Žvelgti iš nukentėjusiojo perspektyvos – reiškia kalbėti apie Bažnyčią ir tikėjimą, suvokiant, kad šio kalbėjimo klausosi ir bažnytinės sielovados aukos, ir kiti nukentėjusieji. Veidmainystė Bažnyčioje prasideda tada, kai apie nesančiuosius kalbame kitaip, nei jiems dalyvaujant. Bažnytinės sielovados aukos yra tarsi rezonansinė plokštė, dėl kurios Bažnyčia girdi save pačią ir gali pasitikrinti, kaip tai skamba“.
Mano manymu, šiais teiginiais pasakyta labai aiškiai, ką vyskupijose ir vienuolijose, be teisinių, psichoterapinių ar teologinių įveikos priemonių, reikia daryti ir toliau – kalbėtis vieniems su kitais! Bet kalbėtis kitaip: jautriau, autentiškiau, rimčiau ir su didesne empatija. Kalbant apie šiuos probleminius dalykus, labiau nei apie ką kita, reikia gailestingumo.
Vokietijos Die Zeit žurnalistė Evelyn Finger popiežiaus kalbas Kanadoje pakomentavo taip: „Pranciškus savikaltę sustiprino cituodamas Elie Wieselį – asmenį, išgyvenusį holokaustą: „Gyvenimo priešingybė – ne mirtis, o abejingumas.“ Pasak Pranciškaus, Bažnyčios abejingumas turi baigtis. Ar jis kalba rimtai, paaiškės iš to, kokią pagalbą Bažnyčia ateityje garantuos nukentėjusiesiems, kad jie įveiktų savo kančias. Ir ne tik Kanadoje.“
Fundamentinės teologijos profesorius iš Zalcburgo Gregoras Maria Hoffas, savaitraštyje Die Furche komentuodamas Vatikano poziciją dėl Vokietijos sinodinio kelio, atkreipė dėmesį į štai ką: „Iš tiesų sukrečia tai, kad sinodinio kelio pastangos aktyviai tirti seksualinio išnaudojimo skandalus nesulaukia empatijos ir net ignoruojamos. Kas nesiima ryžtingų veiksmų įveikti sisteminės katalikiškos prievartos skandalų, savaip griauna Bažnyčios vienybę: jie ne tik ardo Bažnyčios patikimumo likučius, bet ir toliau žeidžia Bažnyčios smurto aukas.“
Apie tai turėtų susimąstyti visi, sinodiniame kelyje įžvelgiantys „grėsmę Bažnyčios vienybei“. Toks požiūris yra chimera, apsėsta baimės ir apipinta klišių, sklandanti anapus to, kas įtvirtinta statutuose, kuriuose tikrai nesiekiama „ypatingo Vokietijos kelio“. Beje, Hoffas visiškai teisus, atkreipdamas dėmesį į tai, kad Šventojo Sosto pareiškime išreikštas susirūpinimas kertasi su paties popiežiaus sinodinio kelio programa. Viena yra popiežiaus puolimas ant kelių, žodžiai ir gestai. Kas kita yra dvasininkijos mąstysenos pokyčiai, taip pat ir šnekučiuojantis prie pietų stalo. Seksualinė prievarta negali būti supriešinta su kitomis kančiomis. Viskas prasideda nuo žodžio!
