Velykų pirmadienio rytą į Tėvo namus iškeliavo popiežius Pranciškus. Kardinolas Kevinas Josephas Farrellas pranešė: „Brangūs broliai ir seserys, su giliu liūdesiu turiu pranešti apie mūsų Šventojo Tėvo Pranciškaus mirtį. Šį rytą 7.35 val. Romos vyskupas Pranciškus sugrįžo į Tėvo namus. Visas jo gyvenimas buvo pašvęstas tarnystei Viešpačiui ir Jo Bažnyčiai.“ Velykų sekmadienio ryte popiežius paskutinį kartą pasirodė viešumoje ir susirinkusiesiems Šv. Petro aikštėje suteikė palaiminimą „Urbi et Orbi“.
Pranciškus – Jorge Mario Bergoglio – gimė 1936 m. gruodžio 17 d. Buenos Airėse italų imigrantų šeimoje. Baigęs chemijos studijas, 1958 m. jis įstojo į Jėzaus Draugiją. 1969 m. gruodžio 13 d. jam suteikti kunigystės šventimai. Baigęs jėzuitų kolegiją Argentinoje, tęsė studijas Ispanijoje. Grįžęs į šalį buvo naujokų vadovas, jėzuitų kolegijos teologijos fakulteto dėstytojas ir kolegijos rektorius, 1973–1979 m. – Argentinos jėzuitų provincijolas.
1992 m. Jonas Paulius II 55 metų jėzuitą paskyrė Buenos Airių arkivyskupijos vyskupu augziliaru. 1997 m. jis paskirtas arkivyskupu koadjutoriumi, o nuo 1998 m. vasario 28 d. pradėjo eiti arkivyskupo metropolito pareigas.
2001 m. Jonas Paulius II paskyrė arkivyskupą Bergoglio kardinolu. Būsimasis popiežius dalyvavo Vatikane vykusiuose Vyskupų sinoduose. 2005–2011 m. buvo Argentinos vyskupų konferencijos pirmininkas. Po Benedikto XVI atsistatydinimo sušaukta konklava 2013 m. kovo 13 d. kardinolą Bergoglio išrinko Romos vyskupu. Pranciškumi pasivadinęs naujasis popiežius oficialiai pradėjo tarnystę 2013 m. kovo 19 d.
„Jis mokė mus ištikimai, drąsiai ir su meile gyventi pagal Evangelijos vertybes, ypač vargingiausiųjų ir labiausiai atstumtųjų labui. Didžiai dėkingi už jo, kaip tikro Viešpaties Jėzaus mokinio, pavyzdį pavedame popiežiaus Pranciškaus sielą begalinei gailestingajai Vieno ir Triasmenio Dievo meilei“, sakė kardinolas Kevinas Farrellas.
Pranciškus ėmėsi išsamios Romos kurijos reformos, o savo dėmesiu pabėgėliams, vargšams bei kūrinijai jis susilaukė pagarbos ir už Bažnyčios ribų. Pirmasis Bažnyčios istorijoje jis pasivadino Pranciškaus vardu, šv. Pranciškaus Asyžiečio, „vargšų šventojo“, garbei.
Jėzuitai reiškia pagarbą savo bendrabroliui
„Mes liūdime dėl jo iškeliavimo, iš mūsų širdžių spontaniškai kyla gilus dėkingumas Dievui Tėvui, kuris yra kupinas gailestingumo, už daugybę gėrybių, gautų per viso gyvenimo tarnystę“, sakė t. Arturo Sosa, Jėzaus Draugijos generalinis vyresnysis. Jis išsakė dėkingumą už Pranciškaus pontifikato būdą: „Dėkojame už tai, kaip per savo pontifikatą popiežius Pranciškus vadovavo Bažnyčiai – puoselėdamas bendrystę su pirmtakais, tęsdamas jų veiklą ir siekdamas įgyvendinti Vatikano II susirinkimo dvasią ir gaires.“
T. A. Sosa taip pat priminė ypatingą akimirką, kai 2020 m. kovo mėnesį, pandemijos metu, popiežius tuščioje Šv. Petro aikštėje meldėsi už žmoniją. „Popiežiui Pranciškui dialogas tarpusavyje, tarp politinių priešininkų arba tarp religijų ir kultūrų buvo kelias siekti taikos ir socialinio stabilumo, kurti tarpusavio supratimo, rūpesčio vienas kitu ir solidarumo aplinką“, sakė A. Sosa.
„Įspūdinga, įtikinama ir patikima asmenybė“
T. Thomas Hollweckas, Centrinės Europos jėzuitų provincijolas, popiežių Pranciškų apibūdino kaip „įspūdingą, įtikinamą ir patikimą“ asmenybę. Jo kuklumas ir paprastumas buvo ne tik skambūs žodžiai, bet juntami ir jo elgesyje: „Popiežiui Pranciškui visada buvo svarbus susitikimas su žmonėmis. Į sutiktus žmones jis visada žvelgė žmogišku žvilgsniu, atviromis akimis ir atvira širdimi.“
T. T. Hollweckas pabrėžė popiežiaus pastangas dėl kūrinijos: „Man padarė įspūdį popiežiaus Pranciškaus enciklika Laudato si’. Ją perskaičiau nuo pradžios iki galo, o tai galiu pasakyti ne apie visas enciklikas. Įspūdinga, kiek daug žmonių ją skaitė ir priėmė vidumi. Ši enciklika iš tiesų padarė poveikį.“
Provincijolo teigimu, kartais tapdavo akivaizdu, kad popiežius Pranciškus buvo jėzuitas, ypač kalbant apie dvasių skyrimą, vadinamą dvasine įžvalga. T. T. Hollweckas teigia: „Pranciškus pats taikė ir sustiprino dvasinę įžvalgą, kaip vertingą dvasinę priemonę Bažnyčios bendruomenėje. Mums, jėzuitams, jis pabrėždavo jos reikšmę. Mums jis pavedė svarbiausią misiją – pirmąją jėzuitų apaštalinę pirmenybę – dvasinę įžvalgą, įsišaknijusią gyvame santykyje su Dievu. Tai, kad dvasinė įžvalga jam buvo labai svarbi, išryškėjo ir jo pastangose dėl Bažnyčios sinodiškumo.“
